Atlantida

Atlantida (gr. Άτλάντις) – hipotetinė sala ar žemynas, kurį 360 m. pr. m. e. savo dialoguose „Timajas“ ir „Kritijas“ paminėjo graikų filosofas Platonas. Šios salos sostinė taip pat vadinosi Atlantida, o gyventojai – atlantai.

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Atlantidos žemėlapis, Athanasius Kircher (apie 1666 m.)

Pasak Platono, tai buvo aukštos kultūros ir turtingų žmonių šalis. Salos viduryje buvo derlinga lyguma, kurios centre stūksojo kalva. Čia iš žemės tryško šalto ir šilto vandens šaltiniai. Buvo daug metalų, upėse ir ežeruose – daug žuvų, žvėrių ir gyvulių, augo paslaptingas medis, kuris davė maisto, gėrimų ir kvapnių aliejų. Atlantidoje buvo labai gražūs miestai, šventyklos, uostai, rūmai, laivų statyklos, pirtys, baseinai. Atlantai užrūstino dievus ir šie salą paskandino.

Kai kurie mokslininkai ir tyrinėtojai mano, kad Atlantida tai – Kretos sala, kurioje gyveno dorėnai. Išsiveržus Teros ugnikalniui, jų miestai buvo sunaikinti. Populiariausia šiuolaikinio mokslo versija, kad Atlantidos istorija – tai paties Platono sukurta moralinė alegorija; mąstytojas neturėjęs omenyje jokios konkrečios salos. Pats Platonas teigia apie tai sužinojęs iš egiptiečių.

Dabartinę Atlantidos istoriją išpopuliarino Ignacijus Lojola Donelis. 1882 m. jis išleido pseudoarcheologinę knygą „Atlantida: prieštvaninis pasaulis“, kuri susilaukė nepaprasto populiarumo ir suteikė Platono Atlantidai tą reikšmę, kuria ji dabar žinoma plačiausiai – tai esąs iš tiesų kadaise nuskendęs žemynas, iš kurio kilusi Egipto civilizacija.