Apolonas ir Dafnė

Apolonas ir Dafnė – italų baroko skulptoriaus Džian Lorenco Berninio skulptūra, sukurta 1622−1625 m. ir esanti Borgezių galerijoje Romoje.

Apolonas ir Dafnė
Menininkas	Dž. L. Berninis
Metai	1622−1625
Meno kryptis	barokas
Medžiagos, technika	marmuras
Matmenys	243 cm
Miestas (vieta)	Roma,  Italija
Muziejus	Borgezių galerija

Apie skulptūrą

„Apolonas ir Dafnė“ buvo paskutinė iš keturių skulptūrų, skirtų dekoruoti kardinolo Scipionės Borgezės vilai prie Romos (dabar Borgezių galerija miesto viduryje). S. Borgezė skulptūrą užsakė 1622 m. rugpjūtį. Darbą ties ja Berninis nutraukė 1623 m. vasarą pradėjęs dirbti ties „Dovydo“ statula kardinolo Alesandro Perečio Montalto užsakymu (vėliau užsakymas perimtas to paties S. Borgezės). 1624 m. balandį Berninis pratęsė darbą ties „Apolonu ir Dafne“. Jam padėjo mokinys Džuljanas Finelis, kuris nukalė lauro medelio lapų, šakelių ir besiplaikstančių Dafnės plaukų fragmentus. Skulptūrinė grupė užbaigta 1625 m. rudenį ir iškart buvo pripažinta Berninio šedevru net didžiausių kritikų. Vėliau Berninis, kaip ir su kitais darbais, padėtais atlikti pagalbininkų, ignoravo Dž. Finelio indėlį.

„Apolonas ir Dafnė“ sukurta Ovidijaus poemos „Metamorfozės“ pasakojimų motyvais. Pasak istorijos, poezijos dievas Apolonas gyrėsi savo sugebėjimais naudotis lanku ir strėle. Erotas jį už tai nubaudė sužeisdamas jį švino strėlės antgaliu (neatsakytos meilės strėle). Apolonas įsimylėjo nimfą Dafnę. Nimfa atmetė jo meilinimąsi ir siekė išsaugoti skaistybę tarnaudama Dianai. Vejama Apolono iki išsekimo Dafnė kreipėsi į motiną Gają (kita versija, į tėvą, upės dievą Penėją) prašydama paversti medžiu, kad Apolonas jos neišprievartautų. Gaja išgirdo jos prašymą ir Apolonui beveik ją pasiekus pavertė lauro medeliu. Apolonas visgi nenustojo jos mylėti ir iš lauro medelio lapų nusivijo vainiką, kurį nuolat po to nešiojosi ant savo galvos.

„Apolono ir Dafnės“ grupėje pavaizduoti suvienyti du istorijos veiksmai: Apolono vijimąsis ir Dafnės virtimas medeliu. Apolonas pavaizduotas viena ranka (kairiąja) jau pasiekęs Dafnės liemenį. Apolono veido išraiška demonstruoja geismą ir meilę, Dafnės veidas − nuovargį ir išgąstį. Abi figūros atrodo tarsi nesusietos, bet ir ne atskiros. Lygi figūrų paviršiaus faktūra kontrastuoja su medelio grublėta. Kiekvienas figūrų elementas: nuo aukštai iškeltų Dafnės rankų iki veikėjų kojų pėdų, pavaizduotas judesyje. Tai yra vienas iš baroko skiriamųjų skulptūros bruožų: sustabdyto veiksmo aukščiausiame įtampos taške pavaizdavimas. Apolono figūra vėliau sulaukė priekaištų dėl to, kad atrodo kaip piemens, o ne dievo.

Šaltiniai

• Pinton, Daniele. Bernini: sculptor and architect. ATS Italia Editrice, 2009, p. 18
• Borgezių galerijos informacija Archyvuota kopija 2020-07-16 iš Wayback Machine projekto.