Antiochijos kunigaikštystė

Antiochijos kunigaikštystė (lot. Principatus Antiochenus) – kryžininkų įkurta valstybė, 1098–1268 m. gyvavusi Artimuosiuose Rytuose, dabartinėje pietų Turkijoje ir šiaurės Sirijoje. Sostinė – Antiochija (dabartinė Antakija).

Principatus Antiochenus Antiochijos kunigaikštystė
buvusi valstybė
←   ← 1098 – 1268 →
Herbas
Location of Antiochijos kunigaikštystė 1135 m.
Sostinė	Antiochija
Kalbos	sirų, lotynų, graikų, armėnų, arabų, sen. prancūzų, sen. normanų
Valdymo forma	monarchija
Era	Kryžiaus žygiai
- Įkurta	1098 m.
- Užkariauta	1268 m.

Istorija

Kunigaikštystę įkūrė I kryžiaus žygio dalyviai. Kol Balduinas I ir Tankredas žygiavo į rytus, kur įkūrė Edesos grafystę, didžioji kariaunos dalis, vedama Taranto kunigaikščio Boemundo, pasuko į pietus ir, po daugiau nei pusmečio apgulties, užėmė seldžiukų valdytą Antiochiją. Vėliau miestą buvo apgulę seldžiukai, bet kryžininkai jį išlaikė savo valdžioje. Kunigaikštystei priklausė teritorija prie Viduržemio jūros, apie dabartinį Antakijos miestą. Jos ribos nebuvo pastovios – vienus miestus kryžininkai užkariaudavo, kitus prarasdavo. Kunigaikštystei priklausė Tarsas, Laodikėja (Latakija), Haranas, Aleksandreta (Iskenderunas), Zardana, Apamėja, Sant Simeonas (Samandahas). 1119–1188 m. Antiochijos kunigaikštystei vasaliniais ryšiais priklausė Saono pilis.

Kunigaikštystė kariavo tiek su musulmonų valstybėmis, tiek su Bizantijos imperija. Nuo 1100 m. buvo kryžininkų įkurtos Jeruzalės karalystės vasalė. 1144 m. žlugus Edesai, Nuro ad Dino pajėgos įsiveržė į Antiochijos kunigaikštystę ir užėmė daugumą žemių. 1138–1153 ir 1159–1183 m. kunigaikštystė buvo Bizantijos imperijos vasalė. Mirus Manuilui I Komninui, Antiochija atsimetė nuo Bizantijos, įsivėlė į vidines kovas dėl Tripolio grafystės sosto. 1254 m. faktiškai tapo Kilikijos Armėnijos vasaline teritorija, bet pateko į mongolų ir mameliukų karo sūkurį. Antiochijos kunigaikštystė sudarė sąjungą su tuo metu galybę pasiekusiu Ilchanatu, padėjo mongolams užkariauti Alepą ir Damaską. 1260 m. Ain Džaluto mūšyje mameliukams įveikus mongolus, Baibarsas I atkovojo daugelį Ilchanato užimtų žemių, tarp jų ir Antiochiją (1268 m.).

Santvarka

Daugumą kunigaikštystės gyventojų sudarė armėnai, sirai, taip pat nedidelis skaičius kryžininkų ir jų palikuonių, kurie sudarė valdantįjį visuomenės sluoksnį. Antiochijos kunigaikštystės valdymo sistema buvo panaši į Jeruzalės karalystės ir Bizantijos.^[1]

Valdovai

Antiochijos kunigaikštystę valdė Boemundo palikuonys.

• Boemundas I (1098–1111 m.)
• Boemundas II (1111–1130 m.)
• Konstancija Antiochietė (1130–1163 m.; 1136–1149 m. su Raimundu, 1153–1160 m. su Reno)
• Raimundas iš Puatjė (1136–1149 m.)
• Reno iš Šatiljono (1153–1160 m.)
• Boemundas III (1163–1201 m.)
• Boemundas IV (1201–1216, 1219–1233 m.)
• Raimundas Rubenas (1216–1219 m.)
• Boemundas V (1233–1252 m.)
• Boemundas VI (1252–1268 m.)

Žlugus kunigaikštystei, Antiochijos kunigaikščio titulą turėjo Tripolio grafystės valdovai, o šiai žlugus – kai kurie Kipro karaliaus vaikai.

Šaltiniai

1. Antiochijos kunigaikštystė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001