Abidas

Abidas arba Abidosas (arab. أبيدوس = Abīdūs) – vienas iš pačių seniausių miestų Aukštutiniame Egipte, apie 11 km į vakarus nuo Nilo, 26° 10' šiaurės platumos. Išsidėstęs į pietus nuo Sohago ir į šiaurės vakarus nuo Luksoro miestų.

Abidas
Abidas. Ozirionas
Abidas
Koordinatės	26°11′06″ š. pl. 31°55′08″ r. ilg.
Vieta	Egiptas, Sohago muchafaza
Regionas	Aukštutinis Egiptas
Adm. vienetas	Ta-Ver (8-as nomas)
Istorija
Pastatytas	Priešdinastinis Egiptas
Laikotarpis	senovė
Tauta	egiptiečiai
Dievas	Upuatas, Ozyris
Informacija
Vikiteka	VikitekaVikiteka

Istorija

Terminas hieroglifais
AbDw Abdžu
Graikų k.	Abydos (Ἄβυδος)

Egiptietiškas pavadinimas buvo Abdju (hieroglifais rašoma 3bdw) – „simbolio kalva“. Koptai vadino Ebot. Dabartinis arabiškas pavadinimas – Arabet el Madfuneh.

Pasak mitologijos, šiame mieste buvo palaidotas Ozyris, pirmasis Egipto faraonas, kurį nužudė jo pavydusis brolis Setas, bet Izidė su kitų dievų pagalba jį atgaivino mumijos pavidalu, taip buvo sukurta pirmoji mumija. Egiptiečiai tikėjo, kad Ozyris yra palaidotas viename kape, todėl jie ten nuolatos nešė indus su gėrybėmis, kad Ozyriui nieko netrūktų. Dabar kape randama daug senovės egiptiečių keramikos dirbinių. Iš tikro tai yra faraono Džero (valdė apie 3000 m. pr. m. e.) kapas, ilgainiui sutapatintas su Ozirio. Per visą savo istoriją Abidas buvo svarbiausias Ozyrio garbinimo centras Egipte. Į jį keliaudavo piligrimai sudalyvauti Ozyrio šventėse. Kai kurie atkeliavusieji buvo laidojami vietoje. Jų kapuose rasta daugiau nei 2000 stelų, aukojimo lentų su įrašais, iš kurių matyti Ozyrio kulto bruožai bei atkeliavusiųjų (daugiausiai didikų ir valdytojų iš Viduriniosios karalystės laikų) autobiografijų detalės.

Sečio I šventyklos įėjimo pusė

Abidas gyvavo nuo apie 4000 m. pr. m. e. ir galutinai apleistas krikščionių laikais (iki VII a. pradžios). Ankstyviausi jame išlikę reikšmingi radiniai yra Priešdinastinio ir Ankstyvųjų dinastijų laikotarpių faraonų kapai (apie 3100 m. pr. m. e.). Ankstyviausia šventykla buvo skirta Ozyriui-Chentimentiu. Išliko daug kapų ir kenotafų, skirtų ir žmonėms, ir gyvūnams. Abido griuvėsiuose geriausiai išsilaikė Sečio I ir Ramzio II šventyklos iš Naujosios karalystės laikotarpio (XIII a. pr. m. e.). Išliko Ramzio I koplytėlės liekanų. Tiek Sečio I, tiek Ramzio II šventyklų sienose išliko karalių sąrašai, kurių įrašai daug prisidėjo egiptologams nustatant faraonų valdymo chronologiją. Už Sečio I šventyklos yra Ozirionas (Ozirejumas) − požeminis statinys, kurio paskirtis, manoma − Ozirio kenotafas. Ozireono sienos išrašytos ištraukomis iš „Mirusiųjų knygos“ ir „Vartų knygos“ bei kitais kosmogoniniais tekstais, į jį veda ilga žemėjanti galerija. Ozirionas pastatytas iš milžiniškų granito blokų. Dėl statybos stiliaus buvo manoma, kad jis statytas Senosios karalystės laikais, tačiau tai buvo tik stiliaus imitacija − statinys statytas Sečio I ir Meremptacho valdymo metu.

Vakarinis nekropolis, kur palaidoti Ankstyvųjų dinastijų faraonai, vadinamas Um el Kaabu (Umm El Qa’ab). Jį XIX a. pb. ir XX a. pr. tyrė prancūzai Ogiustas Marjetas ir Émile Amélineau, britai Flindersas Pytris ir Erikas Pytas. 1960-aisiais Beris Kempas išanalizavo kasinėjimų rezultatus iš naujo ir iškėlė versiją, kad prie faraonų kapų buvo papildomi laidojimui skirti aptverti statiniai, kurie tapo vėlesnių laidojimo šventyklų prototipais. 1991 m. Deivido Okonoro kasinėjimų metu rastos laidojimo valčių duobės. Pietinėje Abido pusėje yra Viduriniosios ir Naujosios karalysčių laikų liekanos, tarp kurių atrastos Amosio I ir Amosės Nefertarės piramidės, kenotafo ir terasinės šventyklos liekanos.

Literatūra

• Ian Shaw, Paul Nicholson. The British Museum Dictionary of Ancient Egypt. The American University in Cairo Press., 2002, p. 13
• Encyclopaedia Britannica, 2009 01 09