Pirmasis Kinijos–Japonijos karas

Pirmasis Kinijos–Japonijos karas (1894 m. liepos 25 d. – 1895 m. balandžio 17 d.) – karinis konfliktas tarp Kinijos ir Japonijos, visų pirma kilęs dėl įtakos sferos Korėjoje plėtimo.^[1][2]

Pirmasis Kinijos–Japonijos karas
Data 1894 m. liepos 25 d. – 1895 m. balandžio 17 d. Vieta Korėja, Mandžiūrija, Taivanas, Geltonoji jūra Rezultatas Japonijos pergalė Reikšmingas Čingų imperijos prestižo praradimas Čosonas likviduotas iš Čingų imperijos vasaliteto Korėjos pusiasalis perleistas Japonijos įtakos sferai Šimonoseki sutartis Teritoriniai pokyčiai Čingų imperija perleidžia Taivaną, Penghu ir Liaodongo pusiasalį Japonijos imperijai.
Konflikto šalys
Kinija Džiosonas	Japonijos imperija
Vadovai ir kariniai vadai
Imperatorius Guangsu Imperatorienė Cisi Li Hongdžang Godžongas	Imperatorius Meidži Ito Hirobumi Kodama Gentarō Yamagata Aritomo Nozu Michitsura Ōyama Iwao Itō Sukeyuki Tōgō Heihachirō
Pajėgos
630 000 kareivių	240 616 kareivių
Nuostoliai
35 000 mirusių ir sužeistų	1122 mirę 3758 sužeisti 285 mirę nuo žaizdų 11 894 mirę nuo ligos

Eiga

1885 m. Japonija pripažino Kinijos siuzerenitetą Korėjai, bet 1894 m., pasinaudodama tuo, kad Kinijos kariuomenė Korėjos vyriausybės birželio prašymu ėmėsi malšinti korėjiečių sukilimą, išlaipino savo kariuomenę Korėjoje ir įsakė ten vykdyti jai naudingas reformas.^[2] Kinijai ir Korėjai nepaklusus, 1894 m. rugpjūčio 1 d. Japonija paskelbė Kinijai karą ir įsiveržė į jos teritorijas iš šiaurės rytų pusės.^[2] Kinijos vyriausybė suskubo ieškoti diplomatinės paramos iš Vakarų, bet pastangos buvo perniek. Japonija, netiesiogiai Didžiosios Britanijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų remiama, kariavo toliau.^[2]

Po daugiau nei šešis mėnesius trukusios nenutrūkstamos Japonijos sausumos ir jūrų pajėgų sėkmės ir Veihajaus uosto netekties, 1895 m. vasario mėn. Čingų vyriausybė kreipėsi dėl taikos su Japonija sudarymo. 1895 m. balandžio 17 d. pasirašytos Šimonoseki sutarties sąlygomis Kinija oficialiai pripažino Korėjos nepriklausomybę (faktiškai ji tapo Japonijos protektoratu), perleido Japonijai teises į Liaodongo pusiasalį, Peskadorų ir Taivano salas, sutiko sumokėti kontribuciją bei padaryti ekonominių nuolaidų ir suteikti privilegijų, kuriomis Kinijoje naudojosi Vakarų valstybės.^[2] Rusijai, Prancūzijai ir Vokietijai spaudžiant, Liaodongą teko grąžinti.

Pasekmės

Karas atspindėjo Čingų dinastijos bandymų modernizuoti savo karines pajėgas ir atsikratyti grėsmės jos suverenitetui nesėkmę, ypač lyginant su Japonijoje sėkminga Meidži restauracija. Pirmą kartą istorijoje Japonija persvėrė įtakos sferą Rytų Azijos regione savon pusėn.^[3] Po šio karo Korėjoje sustiprėjo Japonijos įtaka.

Čingų dinastijos prestižui ir tradicinei santvarkai buvo suduotas didžiulis smūgis. Korėjos, kaip vasalės, netektis buvo tokia žeminanti, jog sukėlė precedento neturėjusį visuomenės pasipiktinimą. Po šio pralaimėjimo šalis paniro į politinę suirutę, kuri pasibaigė 1911 m. įvykusia Sinhajaus revoliucija.

Sėkmingas pasirodymas kare buvo viena prielaidų Japonijos karui su Rusija.^[2]

Šaltiniai

1. The Two Koreas and the Great Powers, Cambridge University Press, 2006, page 2.
2. Japonijos–Kinijos karas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004
3. Paine 2003, pp. 3.

Literatūra

• Paine, S.C.M (2003). The Sino-Japanese War of 1894–1895: Perceptions, Power, and Primacy. Cambridge University Press. ISBN 978-0-521-81714-1.