Žagrė

Žagrė – senovinis padargas žemei arti. Svarbiausias lietuvių žemdirbių naudotas arimo įrankis feodalizmo laikotarpiu buvo dvidantė žagrė, atsiradusi gerokai vėliau už vienadantį arklą. Spėjama, kad žagrė imta naudoti I tūkstantmečio antrojoje pusėje, atsiradus dvilaukei bei trilaukei žemdirbystei.

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Beveik iki XIX a. pabaigos žagrė buvo pagrindinis arimo įrankis Lietuvoje. Ne tiktai XIX a., bet ir vėliau, XX a. pradžioje, kai kurie neturtingieji valstiečiai tebenaudojo primityvias savo pačių pasidirbtas žagres, kurios jiems beveik nieko nekainuodavo, o tuo metu krašte jau pradėję plisti plūgai dar tebebuvo gana brangūs ir neturtingam valstiečiui neprieinami. Ypač populiari žagrė buvo Vilniaus krašte. Čia kai kurie neturtingieji valstiečiai savo prastą žemę arė žagrėmis net iki 1939 m., nors XX a. pradžioje jau plačiai buvo visur paplitęs plūgas.

Žagrės Lietuvoje buvo dviejų tipų: su dviem verstuvėmis, vadinamosios lietuviškosios, ir su viena verstuve. Pirmasis detaliau žagres aprašė ir jų brėžinius pateikė S. Lavrinovičius, 1819 m. Vilniaus spaudoje paskelbęs straipsnį apie žemdirbystę Kauno paviete. Straipsnyje aprašyta dviverstuvė žagrė, kuri pavadinta prūsiškąja žagre, buvo pritaikyta traukti vienam arkliui. Lietuviškoji žagrė buvo sukonstruota labai sumaniai ir racionaliai. Ji susidėjo iš ragočiaus, padirbto iš šakotos su šaknimis pušaitės, kurio viename gale dvi šaknys sudarė rankenas, o kitame gale buvo išgręžtos trys skylutės, per kurias prie ragočiaus vageliu buvo tvirtinamas jungas. Vageliu, įstatomu į atitinkamas skylutes, artojas galėjo reguliuoti vagos gylį. Prie rankenų iškaltoje skylėje buvo įtaisomas kieto medžio (beržo ar ąžuolo) išara, nuo rankenų į ragočiaus galą pakrypusi 43-45° kampu. Iš viršaus į išorę buvo įkalama ąžuolinė ar geležinė vinis, kad išara neiškristų. Kitas išaros galas baigėsi šakėmis su dviem ragais, ant kurių užkalti geležiniai noragai. Abu noragai yra skirtingi ir įtvirtinti šiek tiek įstrižai tam tikru kampu. Dešiniojo norago funkcija yra pakelti žemės juostą nuo žemės ir nustumti ją link verstuvų. Kairysis noragas atrėžia velėną nuo dirvos. Lietuviškoji žagrė su asimetriška ariamąja dalimi turėjo visas geriausias plūgo ir arklo savybes.

XIX a. žagrė buvo naudojama visoje Šiaurės rytų Europoje, o Vokietijoje ir kituose Vakarų Europos kraštuose ji nebuvo naudojama.