Vabanakiai

Vabanakiai (Wabanaki, Wabenaki, Wobanaki) – kelių indėnų genčių sąjunga, egzistavusi dabartinės pietryčių Kanados ir šiaurės rytų JAV teritorijoje. Jos teritorija buvo vadinama Wabanahkik („Aušros žemė“).

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Šiaurės rytų miškų indėnų konfederacija: Wabanahkik
Šalis	pietryčių Kanada, šiaurės rytų (JAV)
Tautos	mikmakai, abenakiai, penobskotai, pasamokuodžiai, malisitai
Vėlesnis pav.	Akadija, Naujoji Anglija

Geografija ir gentys

Vabanakių žemė užėmė didžiąją dalį buvo kur dabar yra JAV valstijos Meinas, Naujasis Hampšyras ir Vermontas (šiaurinė Naujoji Anglija), taip pat kur yra Kanados provincijos Naujoji Škotija, Naujasis Brunsvikas ir Princo Edvardo sala, ir Kvebeko dalis (Gaspės pusiasalis) – taip vadinama Akadija. Iš šiaurės regioną ribojo Šv.Lauryno įlanka, iš rytų – Atlanto vandenynas. Regionui priklausė ir Princo Edvardo sala (tradicinis pavadinimas Piktogeoag) bei Keip Bretono sala (Onomag).

Regione daug smulkių upių: Šv. Jono upė, Miramičis, Penobskotas, Kenebekas. Visos jos teka į Atlantą arba Šv. Lauryno įlanką. Merimakas buvo tradicinė pietinė riba, skyrusi nuo indėnų masačiusetų. Vakarinė riba buvo Šampleno ežeras, skyręs nuo Irokėzų konfederacijos.

Regiono gyventojai kalbėjo bent keturiomis artimai susijusiomis algonkinų kalbomis ir dalijosi į atskiras gentis:

• Šiauriausias teritorijas ir salas buvo apgyvendinę mikmakai;
• Piečiau jų gyveno pasamakuodžiai (dab. JAV ir Kanados riba);
• Į vakarus nuo mikmakų, Šv. Jono upės aukštupyje ir vidurupyje, gyveno malisitai (dab. Meino šiaurė ir gretimos teritorijos Kanadoje);
• Į pietus nuo pasamakuodžių, Penobskoto upės baseine, gyveno penobskotai. Į pietus nuo penobskotų gyveno kenebekai, arosaguntakukai ir pigvaketai, kuriuos visus ilgainiui absorbavo penobskotai (dar vadinami rytų abenakiais). Jų teritorija užėmė dab. Meino provinciją;
• Krašto gilumoje į pietus nuo malisitų gyveno sokokiai, kavasukai, misiskvojai ir arsigantegokai, kurie ilgainiui pradėti vadinti bendru (vakarų) abenakių vardu. Jų teritorija užėmė dab. Naujojo Hampšyro ir Vermonto provincijas;
• Piečiausioje arealo dalyje, dab. Naujojo Hampšyro pietuose, gyveno penakukai.

Raida

Vabanakių konfederacija susiformavo didėjant grėsmei iš jų kaimynų irokėzų, prieš kuriuos jie sudarė sąjungą su kitomis aplinkinėmis grupėmis – huronais, inu ir kt. Europiečių kolonizacijos pradžioje XVI a. vabanakiai gyveno konfederacijoje, išskyrus penakukus, kurie buvo sukūrę atskirą politinį vienetą.

Prancūzai, XVI a. įsitvirtinę Šv. Lauryno upės žemupyje ir įkūrę ten Kanadą, vabanakių regioną pavadino Akadija. 1604 m. jie įkūrė pirmąją gyvenvietę Pasamakuodžių žemėse, Šv. Kryžiaus saloje (vietinis pavadinimas Muttoneguis). Vėliau jie savo pagrindinę gyvenvietę iškėlė šiauriau, kur išaugo Port Rojalis. XVII a. pradžioje vabanakiai leido prancūzams įsikurti jų žemių periferijose, kad šie padėtų kovoti su amžinaisiais priešais irokėzais. Katalikai prancūzų kolonistai buvo vadinami akadais, ir sudarė nemažą krašto gyventojų dalį. Jų kultūrinėje įtakoje daug vietos indėnų priėmė katalikų tikėjimą.

1620 m. gerokai į pietus nuo vabanakių, anglai įkūrė savo pirmąją koloniją Šiaurės Amerikoje – Plimuto koloniją. Iš čia jie plėtė savo įtaką į vabanakių žemes. Tokiu būdu regione susidūrė dvi kolonijinės valstybės. Per XVII ir XVIII a. vabanakių žemėse vyko kolonijiniai karai tarp britų ir prancūzų, tarp kurių svarbiausi buvo Karaliaus Viljamo karas (1688–1697), Karalienės Onos karas (1702–1713), Tėvo Ralės karas (1722–1725), Karaliaus Jurgio karas (1744–1748), Tėvo Le Lutre karas (1749–1755) ir Prancūzų ir indėnų karas (1754–1763). Vabanakiai karuose palaikė prancūzų pusę, tačiau karų pabaigoje pergalę šventė britai. Per du šimtus metų kadaise gausi indėnų populiacija buvo sunaikinta karų ir ligų.

Po JAV nepriklausomybės karo vabanakių teritorija buvo padalinta tarp JAV ir Kanados. 1862 m. vabanakių konfederacija galutinai panaikinta, tačiau ją sudarantys 5 genčių likučiai liko gyventi regione. 1993 m. šių genčių atstovai simboliškai atkūrė konfederaciją. Buvo uždegta tradicinė penkių genčių ugnis, kuri kūrenama iki šiol.