Tornabuoni koplyčia

Tornabuoni koplyčia (it. La Cappella Tornabuoni) – didžiausia Florencijos Santa Maria Novella bazilikos koplyčia, garsi didžiausiu ir gerai išsilaikiusiu XV a. florentietiško meno freskų ciklu, kurį 1485-90 m. laikotarpiu sukūrė Domenikas Girlandajas, būdamas pačioje savo kūrybinėje viršūnėje.

Istoriškai teisės į koplyčią priklausė Florencijos Ricci šeimai, kuri parėmė Santa Maria Novella statybas. Iki XIV a. vidurio Ricci šeimos užsakymu čia freskas atliko menininkas Orcagna. Tačiau, nutrūkus finansavimui, darbai ties jomis sustojo apie XIV a. vidurį. Po to freskos nukentėjo nuo gaisro (dabar jų fragmentai yra Santa Maria Novella muziejuje). Rimtai atnaujinti koplyčią ir taip įsiamžinti savo vardą XV a. pabaigoje sumanė bankininkas Francesco Sassetti, kuris nusprendė darbus patikėti Domenikui Girlandajui, tačiau bažnyčios vienuolius suglumino, kad užsakovas sumanė koplyčią ištapyti Šv. Pranciškaus gyvenimo tema, t. y. ne Santa Maria Novella globėjo. Galų gale 1482-85 m. Domenikas Girlandajas šį užsakymą atliko Santa Trinita bažnyčioje, o į Santa Maria Novella grįžo jau naujo rėmėjo Giovanni Tornabuoni ir jo žmonos Francesca Luca Pitti pageidavimu. Giovanni Tornabuoni buvo įtakingas bankininkas, pirklys ir, tuo metu, Medičių banko filialo Florencijoje valdytojas. Jis perpirko teises į koplyčią iš Ricci šeimos su sąlyga, kad koplyčioje bus pavaizduotas ir Ricci šeimos herbas. Ta proga, baigus freskas šis herbas buvo patalpintas lubose mažai matomojoje vietoje ir kilus Ricci šeimos prieštaravimams, Giovanni Tornabuoni vėliau išaiškino, kad vieta, nors ir mažai matoma, užtat yra pati „garbingiausia“ koplyčioje.

Domenikas Girlandajas su didele grupe savo pagalbininkų ir pameistrių pradėjo darbus koplyčioje 1485 ir baigė 1490 m. Manoma, kad prie jų galėjo dirbti tuo metu Girlandajo mokinys Mikelandželas. 1492 m. pagal Girlandajo projektą buvo baigtas centrinis vitražas. Koplyčioje Domenikas sukūrė patį puikiausią savo darbą, lyginamą tik su freskomis Sassetti koplyčioje Santa Trinita bažnyčioje, tik kur kas didesnės apimties. Freskose, būdingai sau, Domenikas Girlandajas, numanoma, kiekvienam veikėjui vaizduoti panaudojo realių Florencijos piliečių portretus. Iš veikėjų pavardžių išliko tik patys garsiausi, kaip Medičių šeimos nariai, rėmėjai, filosofai ir pan. Freskose vaizduojamos biblijinės scenos, tačiau visiškai be religinio patoso ir dieviškosios valios liudijimo. Iš tikro scenose atskleidžiamos XV a. Florencijos antros pusės „aukso amžiaus“ miestiečių buitinės gyvenimo scenos. Dailininkas įtaigiai vaizduoja to meto buities, aprangos detales. Tarp architektūrinių detalių - Florencijos vaizdai. Vėliau freskos buvo kritikuotos dėl perdėto realistiškumo, tačiau iš jų dvelkiantis herojų ramumas ir harmonijos dvasia perteikia to meto Florencijos Respubliką pačioje jos aukštumoje.

Freskos sugrupuotos aplink centrinį vitražą. Kairėje pusėje vaizduojamos scenos iš Mergelės Marijos, o dešinėje - iš Šv. Jono Krikštytojo gyvenimų. Virš vitražo liunetėje vaizduojama Margelės Marijos karūnavimo scena. Lubose pavaizduoti keturi evangelistai, juos supa dar keliolika liunečių. Pasakojamoji istorijų linija eina iš apačios į viršų. Be to, apatinės scenos yra kur kas aukštesnio meninio lygio, manoma, kad lubų fragmentus, išskyrus Mergelės Marijos karūnavimo sceną, tapė Domenico pagalbininkai. Tradiciškai pačia puikiausia scena įvardijama „Mergelės Marijos gimimas“.