Tokugavos šiogūnatas

Tokugavos šiogūnatas (jap. Tokugawa bakufu (徳川幕府?) ir Edo bakufu (江戸幕府?) – Japonijos šiogūnatas, šiogūnų (liet. – karo vadų) režimas, kuris nuo 1603 m. iki 1868 m. valdė Japoniją. Tokugavų valdymas sutampa su Japonijos istorijos Edo laikotarpiu, nes valstybės sostinė buvo dabartiniame Tokijuje (tada – Edo). Įkūrėjas – Tokugawa Ieyasu (liet. – Iejasu Tokugava), kuris po kruvinų karų suvienijo Japoniją ir savo būstinę įkūrė Edo mieste (dabartinis Tokijas). Galutinę pergalę karvedys pasiekė 1600 m. Sekigaharos mūšyje ir po trejų metų pasiskelbė visos Japonijos šiogūnu. Taip buvo užbaigtas 1467 m. kilęs pilietinis karas tarp Japonijos feodalų. Tuo pat metu imperatoriai, neturintys realios valdžios, buvo Kiote.

Dinastijos pradininkas šogūnas Tokugawa Ieyasu

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Tokugavos šiogūnatas
江戸幕府

Gyvavimo laikotarpis	1600–1868 m.
Valstybinė kalba	japonų
Regionas	Azija
Šalis	Japonija
Sostinė	Kiotas (formaliai), Edas (de facto)
Religija	Budizmas Šintoizmas

Straipsnyje yra japoniškas tekstas. Be tinkamo šrifto tikriausiai vietoj kandži arba kanos matysite klaustukus, kvadratėlius ar kitokius ženklus.

Valdymo politika

Tokugavos atliko nemažai reformų šalyje, kurios buvo siejamos su valdžios centralizavimu: sutvirtintas šalies administravimas, nutiesti keliai, suklestėjo sostinė Edo, pagyvėjo prekyba, pagausėjo valstybės aukso ir sidabro atsargos, patvirtintos politinės ir socialinės luomų pareigos ir teisės, pagyvėjo pramonės vystymasis (plieno ir ketaus gamyba), nustatytos senosios (šintoizmo) ir naujosios (budizmo) religijų mišinio apeigos. Siekdami sumažinti provincijų kunigaikščių (daimyo) (liet. – daimio) valdžią, Tokugavos įvedė tvarką, pagal kurią šie privalėjo dalį laiko pragyventi sostinėje. Kadangi jie keldavosi su visais tarnais, tokie persikėlimai labai brangiai kainuodavo ir ekonomiškai neleido iškilti nė vienam kunigaikščiui.

Izoliacinė politika

Tokugavos pradėjo ir šalies izoliacinę (sakoku) politiką, kuri draudė užsieniečiams atvykti į šalį. Prekyba buvo galima tik su olandais, kurie turėjo savo atstovybę Dešimoje, prie Nagasakio uosto. Tokugavos siekė izoliacijos, vengė šalies modernizavimo manydami, kad taip Japonija neteks autentiškumo. Taip pat buvo bijoma Kinijos įtakos ir agresijos. Tačiau 1853 m., atvykus amerikiečiui Matthew C. Perry ir apšaudžius Tokijo uostą, šiogūnas buvo priverstas atverti Japoniją pasauliui.

Tokugavų šiogūnato žlugimas

Laikotarpis nuo 1853 iki 1868 m. yra vadinamas Bakumatsu. Būtent tuo laikotarpiu šalyje kilo pilietinis karas. Kovojo Tokugavos šiogūnato pajėgos prieš imperialistus (jap. „Ishin – shishi“), kurie, kaudamiesi po imperatoriaus vėliava, norėjo nuversti šiogūnatą ir perimti valdžią. 1868 m. karas baigėsi imperialistų naudai ir valdžia buvo sugrąžinta imperatoriui Meidži (Meidži restauracija). Tačiau pavieniai sukilimai vyko iki pat 1877 m.

Tokugavos dinastijos šiogūnų sąrašas

1. Tokugava Iejasu (徳川家康, 1543–1616) (valdė 1603–1605)
2. Tokugava Hidetada (徳川秀忠, 1579–1632) (v. 1605–1623)
3. Tokugava Iemicu (徳川家光, 1604–1651) (v. 1623–1651)
4. Tokugava Iecuna (徳川家綱, 1641–1680) (v. 1651–1680)
5. Tokugava Cunajoši (徳川綱吉, 1646–1709) (v. 1680–1709)
6. Tokugava Ienobu (徳川家宣, 1662–1712) (v. 1709–1712)
7. Tokugava Iecugu (徳川家継, 1709–1716) (v. 1713–1716)
8. Tokugava Jošimune (徳川吉宗, 1684–1751) (v. 1716–1745)
9. Tokugava Iešige (徳川家重, 1711–1761) (v. 1745–1760)
10. Tokugava Ieharu (徳川家治, 1737–1786) (v. 1760–1786)
11. Tokugava Ienari (徳川家斉, 1773–1841) (v. 1787–1837)
12. Tokugava Iejoši (徳川家慶, 1793–1853) (v. 1837–1853)
13. Tokugava Iesada (徳川家定, 1824–1858) (v. 1853–1858)
14. Tokugava Iemoči (家茂, 1846–1866) (v. 1858–1866)
15. Tokugava Jošinobu (徳川慶喜, 1837–1913) (v. 1867–1868)