Talasokratija

Talasokratija (gr. Θαλασσο-κρατία) – jūrinė valstybė, tokia kaip finikiečių prekybinių miestų tinklas. Tradicinės talasokratijos retai dominuoja atokiau nuo jūrų esančiose teritorijose (pavyzdžiui, Tyras, Sidonas arba Kartagina). Atkreipkite dėmesį į skirtumą tarp tradicinės talasokratijos sampratos ir „imperijos“, kai valstybės teritorijos, nors galbūt ir skiriamos jūrų, daugiausia driekiasi į žemyno gilumą.

Terminas taip pat gali reikšti tiesiog pranašumą jūrose karine arba prekybine žodžio „pranašumas“ prasme.

Pats žodis „talasokratija“, kilęs iš graikų thalassokratiā (thalassa 'jūra' + kratiā 'valdymas, valdžia'), pirmiausia atsirado tarp senovės graikų ir reiškė Mino civilizacijos, kurios galia priklausė nuo laivyno, valdymo būdą. Herodotas minėjo poreikį priešpastatyti finikiečių talasokratijai Graikijos „jūros imperiją“.

Pavyzdžiai

Be aukščiau paminėtųjų, senovėje egzistavo daug pavyzdžių, tokių kaip Jūros tautos ir Delo lyga. Be šių imperijų, daugiausia pagrįstų karine jūrų galia ir jūrinių kelių valdymu, o ne valdomomis žemėmis, Viduramžiais atsirado nemažai talasokratijų, dažnai įsitvirtinusių sausumoje ir kontroliavusių jūrą. Tarp žymiausių verta paminėti Venecijos respubliką, XV a. sutartinai padalytą į Venecijos Dogado ir Lagūną, Venecijos valdų šiaurės Italijoe Stato di Terraferma, ir Venecijos pakrantės Stato di Mar. Dubrovniko respubliką, proteguojamą Venecijos, galima taip pat laikyti talasokratija.

Tamsiaisias amžiais (500–1000 m.) daug Pietų Italijos pakrantės miestų išsivystė į mažas talasokratijas, kurių pagrindinė galia glūdėjo uostuose ir sugebėjime naudoti laivyną savųjų uostų gynybai ir svetimų siaubimui. Tarp jų buvo graikų, Lombardijos ir saracėnų valdomi Baris, Gaetos, Neapolio ir Amalfio hercogystės, Salerno ir Sorento kunigaikštystės. Vėliau Šiaurės Italijoje išsivystė tenykštės prekybos imperijos su centrais Pizoje ir galingoje Genujos respublikoje, Venecijos varžovėje.

Kartu su moderniaisiais laikais ir geografinių atradimų epocha atsirado kai kurios iš žymiausių talasokratijų. Įsitvirtinusios Europoje, kelios tautos įkūrė kolonijines imperijas, sutvirtintas kariniu pranašumu jūroje. Pirmoji buvo Portugalijos imperija, kurią sekė Ispanijos imperija, kuriai iššūkį metė Nyderlandų imperija, kurią plačiuosiuose vandenyse pakeitė Britų imperija, valdžiusi milžiniškas teritorijas, susietas tarpusavyje galingiausio to meto laivyno. Kartu su karinių jūrų pajėgų lenktyniavimu (ypač tarp Vokietijos ir Didžiosios Britanijos) ir kolonializmo pabaiga bei nepriklausomybės kolonijoms suteikimu talasokratijos, šimtmečius kontroliavusios pasaulio vandenynus, liovėsi egzistavusios.