Sėla (baltų žemė)

Sėla – X/XI–XIII a. dab. Latvijos Sėlijos regiono didžiojoje dalyje, Lietuvos Rokiškio rajone ir Biržų bei Kupiškio rajonų dalyse gyvenusių sėlių gentinė žemė, nuo XII a. pab. ar XIII a. pradžios – kartu hipotetinės ankstyvosios LDK sudėtinė dalis („Sėla“ ji vadinama tik sąlyginai, – viduramžių raštuose šią žemę žymi lot. „Selonijos“ (Selonia, Zelonia) terminas, tačiau pačių sėlių vartotas jų krašto vardas istorikams nežinomas). Minima XIII a. šaltiniuose ir XIV a. kryžiuočių suklastotuose žemių užrašymo aktuose.

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Šis straipsnis apie sėlių gentinę žemę. Apie kaimą Utenos rajone skaitykite straipsnyje Sėlė.

Sėlos žemė susiformavo greičiausiai X–XI a. Daugiau nei du trečdaliai sėlių kadaise gyventų plotų ilgainiui atiteko Livonijai (XX a. – Latvijai), o likęs (pietinis) trečdalis – Lietuvos valstybei.

Sėlių gyvenamos žemės dabartinėje Lietuvos ir Latvijos teritorijoje

XIII a. etninės Sėlos šiaurvakarinė riba ėjo šiek tiek šiauriau Dauguvos (sėlių tada gyventa Kuoknesės, Aizkrauklės ir kitose Dauguvos dešiniojo kranto apylinkėse). Šiaurės rytuose tuometinė Sėla siekė kairįjį Dauguvos krantą tarp Aiviekstės įtekėjimo ir Jersikos pilies apylinkės, pietryčiuose – galbūt šiaurinį Sartų ežero galą; pietvakariuose ji apėmė Nemunėlio vidurupio baseiną, o vakaruose siekė Kekuvos upę, įtekančią į Dauguvą priešais Duolės salą, bei žemgalių Upmalos žemę.

Labiausiai nesutariama dėl XIII a. Sėlos pietinės ribos, – bandant ją rekonstruoti vien pagal spėjamai sėliškos kilmės vietovardžių paplitimo geografiją ir XIV a. pab. pagamintą neva Mindaugo 1261 m. išduoto Sėlos dovanojimo akto falsifikatą bei ~1392 m. Livonijos krašto magistro Vokiečių ordino vadovybei pateiktą anoniminio Sėlos ribų aprašymo transumptą, kuriuose minimos kelios sunkiai identifikuojamos vietovės, toji riba paprastai nukeliama toli į pietus – net į dab. Kupiškio, Anykščių, Utenos ir Zarasų rajonus; kita vertus, tokiai (bent jau etninės) Sėlos lokalizacijai prieštarauja „sėliškosios“ archeologijos ir fizinės antropologijos duomenys, iš kurių galima numanyti, kad pirmykštės Sėlos (t. y. vadinamųjų protosėlių I–VII a. gyvento arealo) pietinėje dalyje jau nuo VII–VIII a. gyveno (rytiniai) lietuviai. Didžioji, labiau į šiaurę nutolusi lietuviškosios Sėlos dalis (aprėpianti beveik visą dab. Rokiškio rajoną, siaurą gretimą dab. Latvijos teritorijos ruožą ir rytinį Biržų rajono bei šiaurinį Kupiškio rajono pakraščius) X ar XI a. greičiausiai taip pat tapo priklausoma nuo lietuvių, – apie tai tarsi byloja tų amžių archeologiniuose sluoksniuose fiksuojamas sėlių „kultūrinės lituanizacijos“ proceso paspartėjimas.

XI–XIII a. Sėlą sudarė keletas nedidelių žemių (valsčių), o savotiška Sėlos sostinė bent jau nuo XI a. buvo Sėlpilis.

Nuo XII a. pab. (?) ar XIII a. pradžios iki XIII a. 6 dešimtmečio visa Sėlos žemė (galbūt, kaip dalinė kunigaikštystė) galėjo bent nominaliai priklausyti tuo metu dar tik besikuriančiai LDK. Pasak Henriko Latvio kronikos, XII ir XIII a. sąvartoje stipri Sėlpilio pilis (lot. castrum Selonum, vok. Selburg) buvo svarbus Lietuvos kariuomenės atsparos punktas: ties šia pilimi lietuviai kartu su sėliais keldavęsi per Dauguvą traukdami į karo bei duoklių rinkimo žygius prieš dab. Vidžemėje gyvenusius lyvius ir latvius, jų šiaurinius kaimynus estus ir XII a. pab. prie Dauguvos žemupio įsikūrusius vokiečius. Kai kurie istorikai mano, kad XIII a. pr. Sėlpilyje netgi galėjo būti įsikūrusi nuolatinė Lietuvos kariuomenės įgula.

1207 ar 1208 m. kalavijuočių kariuomenė Sėlpilyje gyvenusius sėlių didžiūnus privertė atsiversti į katalikybę ir atsimesti nuo Lietuvos; netrukus po to kalavijuočiai užvaldė šią pilį ir gretimą (šiaurinę) Sėlos dalį.

1218 m. kalavijuočių pavergtoje Sėlos dalyje buvo įsteigta Sėlos vyskupija, kurią kartu su pačia Sėlos žeme popiežiaus pritarimu valdė Rygos vyskupas; 1224 m. jai dar priskirta Rytų Žemgala, tačiau jau 1226 m. Sėlos vyskupija buvo panaikinta, didžiąją jos teritorijos dalį perduodant 1217 m. įsteigtai Žemgalos vyskupijai (pastaroji savo ruožtu panaikinta 1251 m. kovo mėn., o jos teritorija priskirta Rygos arkivyskupijai).

Livonijos ordinas visoje šiaurinėje Sėlos dalyje (Padauguvio Sėloje) įsitvirtino tik po XIII a. vidurio – po to, kai Lietuvos karalius Mindaugas 1255 m. spalio mėn. mainais už taiką visą Lietuvos iki tol valdytą ar kontroliuotą Pietų Sėlą užrašė Livonijos kryžiuočiams.