![cover image](https://wikiwandv2-19431.kxcdn.com/_next/image?url=https://upload.wikimedia.org/wikipedia/commons/thumb/f/f8/Tycho_crater_on_the_Moon.jpg/640px-Tycho_crater_on_the_Moon.jpg&w=640&q=50)
Smūginis krateris
From Wikipedia, the free encyclopedia
Smūginis krateris – panašios į skritulį formos įdubimas planetos, natūralaus palydovo ar kito kieto Saulės sistemos kūno paviršiuje, kuris susiformuoja, kai į objekto paviršių atsitrenkia dideliu greičiu skrendantis kūnas. Smūginių kraterių kraštai iškilę. Kraterių būna įvairių dydžių, nuo mažų ir paprastų iki sudėtingų, daugiažiedžių smūginių baseinų. Arizonos krateris yra vienas žinomiausių smūginio kraterio pavyzdžių mūsų planetoje.
![Thumb image](http://upload.wikimedia.org/wikipedia/commons/thumb/f/f8/Tycho_crater_on_the_Moon.jpg/320px-Tycho_crater_on_the_Moon.jpg)
Smūginiai krateriai sudaro didžiąją dalį paviršiaus daugelyje Saulės sistemos kietųjų kūnų: Mėnulyje, Merkurijuje, Kalistoje, Ganimede ir daugumoje mažųjų palydovų ir asteroidų. Kitose planetose ir palydovuose, kurių geologiniai procesai paviršiuje yra aktyvūs (Žemė, Venera, Marsas, Europa, Ijo ir Titanas) matomų smūginių kraterių yra mažiau, nes jie sunyksta.
Saulės sistemos ankstyvojoje stadijoje smūginių kraterių susidarymas buvo daug dažnesnis reiškinys nei šiandiena. Didžiuliai, daugiažiedžiai smūginiai baseinai, kurių skersmuo yra didesnis nei 100 km sutinkami Merkurijuje ir Mėnulyje, nuo intensyvaus bombardavimo periodo vidinėje Saulės sistemos dalyje, kuris baigėsi prieš 3,8 milijardų metų. Nuo to laiko kraterių formavimosi Žemėje intensyvumas sumažėjo; Į Žemę vidutiniškai vieną kartą per milijoną metų atsitrenkia kitas dangaus kūnas, kuris, po susidūrimo suformuoja apie 20 km skersmens smūginį kraterį. Nors aktyvūs mūsų planetos paviršiaus geologiniai procesai greitai sunaikina smūgio žymę, apie 170 kraterių yra surasta. Jų skersmuo vyrauja nuo keleto dešimčių metrų iki 300 kilometrų, amžius vyrauja nuo 2000 iki 2 milijardų metų.
Krateris – dažniausiai apvalios formos, priklausomai nuo kraterio dydžio, vidurinėje dalyje yra kraterio vidurio iškiluma. Ne visada pavyksta nustatyti šią reljefo formą. Po meteorito sekę kiti geologiniai procesai, kaip erozija, sunaikina kraterio pėdsakus. Tačiau panaudojant kosminę nuotrauką, geofizinius tyrimo metodus, mineraloginius tyrimus galima nustatyti tikslią kraterio buvimo vietą. Žemės paviršiuje nustatyta daugiau kaip 150 didelių kraterių.