Siručio namas
From Wikipedia, the free encyclopedia
54°53′47″ š. pl. 23°53′2″ r. ilg.
| Siručio rūmai | |
|---|---|
 | |
| Vieta | Kauno senamiestis |
| Įkurtas | XV a. |
| Rūmų stilius | Barokas |
| Bajorų giminės | Pacai Oginskiai Siručiai (1742-79) Chrapovickiai |
| Pastatų būklė | Restauruotas |
| Savininkas | Maironio lietuvių literatūros muziejus |
Siručio namas (arba Maironio namas, dabar Maironio lietuvių literatūros muziejus) – pastatas Kaune, Rotušės a. 13., Rotušės aikštės pietvakarių kampe. Pagrindinis fasadas atgręžtas į rytus, pagal gatvės posūkį išlenktas, iš vakarų pusės yra erdvus sodas. Šiuo metu veikia Maironio lietuvių literatūros muziejus.
Tai XVIII a. vėlyvojo baroko paminklas. Siručio namas – retas Lietuvos baroko epochos turtingo miestiečio gyvenamo namo pavyzdys. 2003 m. spalio 9 d. pastatas paskelbtas kultūros paminklu.[1] [2] 2007 m. birželio 19 d. Lietuvos Vyriausybės nutarimu įrašytas į Valstybinės reikšmės istorijos, archeologijos ir kultūros objektų sąrašą.[3]
Rūmai dabartinį pavidalą įgavo baroko epochoje. XV–XVII a. jų vietoje prie aikštės buvo trys sklypai, kuriuose stovėjo du mūriniai namai ir sandėlis (gotikinio mūro fragmentų, paslėptų po tinku, išliko iki šių dienų).
XVIII a. pirmojoje pusėje pietinis sklypas priklausė Kristinai Vundramienei, vidurinis – Oginskiams, o šiaurinis, manoma, vienuoliams kamalduliams. 1742 m. šioje vietoje puošnius, vėlyvojo baroko stiliaus, dviaukščius rūmus su įvažiavimu centre bei mansardiniu stogu pasistatė Kauno teismo seniūnas, vėliau Vitebsko kaštelionas Simonas Sirutis, tada valdęs vieną iš šių sklypų. Kai buvęs ATR karalius Stanislovas Leščinskis pasitraukė į Prancūziją, jį lydėjo ir S. Sirutis. Prancūzijoje Lietuvos didikas uoliai atstovavo buvusio monarcho interesams, tad šis paskyrė didiką savo šambelionu ir sekretoriumi. 1736 m. S. Sirutis tapo buvusio karaliaus dvaro Lotaringijoje valdytoju. 1738 m. S. Sirutis grįžo į Lietuvą, kur po kurio laiko tapo Kauno seniūnu bei kartu su kitais dvarininkais kontroliavo Kauno seimelio veiklą. 1750 m. paskirtas LDK kalavijininku. 1761 m. ATR karaliaus Augusto III apdovanotas Baltojo erelio ordinu. S. Sirutis palaikė itin glaudžius santykius su Lietuvos didžiuoju kancleriu Mykolu Fridrichu Čartoriskiu, kuris jį labai vertino ir pavedė netgi vadovauti teismams Kauno rotušėje.
Valdant S. Siručiui, rūmai pasižymėjo itin puošniu interjeru. Antrojo aukšto kambarių sienos buvo apmuštos šilko audiniais, kambarius puošė prabangūs baldai, veidrodžiai, laikrodžiai, dailės kūriniai. Pirmojo aukšto patalpos naudotos pagalbinėms reikmėms. Išlikę gotikiniai XV–XVI a. rūsiai yra vieni seniausių Kaune. Sklype dar stovėjo oficina, arklidė, vežiminė, svirnas.[4]
1779 m. namas ir ūkiniai trobesiai atiteko Starodubo teismo seniūnui Juozapui Chrapovickiui. Kiek vėliau Chrapovickių iniciatyva namas rekonstruotas: užmūrytas įvažiavimas, pristatytas klasicistinis prieangis, pagal Rotušės pavyzdį įrengtas balkonas, iš dalies pakeistas fasadas. Po 1812 m. name kurį laiką buvo ligoninė. 1847 m. kieme pastatytas medinis namas. Per 1863 m. sukilimą veikė karo lauko teismas, rūsiai paversti kalėjimu. Čia buvo kalinamas sukilimo organizatorius ir vadas Antanas Mackevičius. 1903 m. įsikūrė Kauno tvirtovės štabas, kareivinės, pastato viduje įrengtos arklidės.
1910 m. namą įsigijo poetas Jonas Mačiulis-Maironis, per metus juos rekonstravo, kiek pakeitė pirmojo aukšto langus, frontono dekorą, jame įrašė „1910. Maironis“. Poetas gyveno aštuoniuose šio namo antro aukšto kambariuose. Didžiąją svetainę dekoravo dailininkas Tadas Daugirdas. Butas apstatytas vertingais, iš Peterburgo parvežtais baldais, nugriauti menkaverčiai kiemo trobesiai, užveistas sodas. Pirmame aukšte veikė knygų leidykla „Sakalas“, žurnalo „Garnys“ redakcija, Katalikių moterų draugija, dailiųjų amatų mokykla, pirmoji Kaune viešoji lietuviška biblioteka ir skaitykla, kitos kultūrinės organizacijos. 1919–1924 m. gyveno kompozitorius ir dirigentas Juozas Tallat-Kelpša. 1922 m. Maironis rūmus su visa žemės valda dovanojo Kauno kunigų seminarijai.[5][6]
1936 m. birželio 28 d. įkurtas literatūros muziejus. Iki 1941 m. Maironio muziejus, 1941–1955 m. Maironio literatūros muziejus, 1955–1965 m. Kauno literatūros muziejus, 1965–1989 m. LSSR literatūros muziejus.
Maironio bute įrengti ir atidaryti trys memorialiniai kambariai. 1940 m. pastatas nacionalizuotas, jame įrengti butai, vaikų darželis, tačiau buvusiame Maironio bute nuolat veikė muziejus. 1940–1944 m. muziejaus vedėju dirbo poetas Bernardas Brazdžionis. Jo iniciatyva pradėta kaupti ir kitų rašytojų archyvinė medžiaga.[7]
1965 m. priimtas sprendimas Maironio muziejui suteikti respublikinio muziejaus statusą. Vaikų darželis ir gyventojai iškelti, apie 1974 m. pradėta namo restauracija, baigta 1976 m. (arch. Liudos Perevičienės ir V. Murausko projektas). 1977 m. atidarytas muziejus, įrengtos ekspozicijos, aikštėje pastatytas paminklas Maironiui (skulpt. Gediminas Jokūbonis, architektas K. Šešelgis). 1992 m. įrengtas visas poeto butas, 1998 m. autentiškai atkurti visi 8 kambariai. Muziejaus sodelyje tradiciškai vyksta „Poezijos pavasario“ apdovanojimai, susitikimai su rašytojais.
Padaliniai
- Salomėjos Nėries memorialinis muziejus Palemone, įkurtas 1962 m.
- Balio ir Vandos Sruogų namai muziejus Žaliakalnyje, įkurtas 1966 m.
- Juozo Grušo memorialinis muziejus, įkurtas 1989 m.
- Juozo Tumo-Vaižganto memorialinis butas-muziejus, įkurtas 1997 m.
- Vaikų literatūros muziejus, įkurtas 1991 m.
Fondai
Iš pradžių Maironio bute buvo įrengti 3 memorialiniai kambariai, o vadovaujant Bernardui Brazdžioniui pradėtas kaupti ir kitų rašytojų kūrybinis palikimas: Juozo Tumo-Vaižganto, Vinco Krėvės, Balio Sruogos, Ievos Simonaitytės, Aldonos Liobytės, Stasio Santvaro ir kitų rašytojų, „Sakalo“ leidyklos, senosios spaudos, senųjų knygų kolekcijos. Po 1989 m. fondai gausiai papildyti išeivijos rašytojų eksponatais ir tremtinių rašytojų archyvais.
Muziejaus ekspozicijos svarbiausia dalis yra Maironio memorialinis butas (8 kambariai), įrengtas 1977 m., papildytas 1987 ir 1992 m. Muziejuje saugoma 300 000 eksponatų – lietuvių rašytojų rankraščiai, fotografijos, laiškai, dokumentai, knygos, spauda, asmeninės bibliotekos ir daiktai. Veikia monografiniu ir apžvalginiu principu įrengta apžvalginė lietuvių literatūros ekspozicija (nuo tautosakos ir senųjų raštų iki 1940 m.). Vėlesnio laikotarpio, taip pat tremtinių ir išeivių literatūra eksponuojama parodose.
Muziejuje vyksta rašytojų minėjimai, literatūros vakarai, naujų knygų pristatymai, konferencijos ir kita. Nuo 2004 m. leidžiamas skaitmeninis muziejaus žurnalas „Literatūrinė Lietuva“.[8]
2002 m. išleisti du muziejui skirti pašto ženklai (dail. Gediminas Pempė).[9]
Leidyba
Muziejus parengė ir išleido archyvinių dokumentų rinkinius:
Direktoriai
- 1936–1940 m. Jonas Balys
- 1940–1945 m. Bernardas Brazdžionis
- 1945–1951 m. Antanas Busilas
- 1951–1970 m. Juozas Kulikauskas
- 1970–1981 m. Marija Macijauskienė
- 1985–1989 m. A. Lauraitis
- 1989–2019 m. Aldona Ruseckaitė
- nuo 2019 m. Deimantė Cibulskienė
Wikiwand in your browser!
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.
