Sicilijos karalystė
From Wikipedia, the free encyclopedia
From Wikipedia, the free encyclopedia
Sicilijos karalystė (lot. Regnum Siciliae arba Sicilie; it. Regno di Sicilia) valstybė, egzistavusi Pietų Italijoje nuo 1130 m., kai ją įkūrė Rogeris II Sicilietis, iki 1816 m. Sicilijos karalystei priklausė ne tik Sicilija, bet visas Pietų Italijos regionas bei iki 1510 m. Maltos ir Goco salos. Sala buvo padalinta į tris regionus: Valle di Mazzara, Valle di Demona ir Valle di Noto.
 |
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
| Regnum Siciliae Regno di Sicilia Sicilijos karalystė | |||||
| Nebėra | |||||
| |||||
| |||||
 | |||||
| Sostinė | Palermas | ||||
| Kalbos | Italų, lotynų | ||||
| Valdymo forma | Karalystė | ||||
| Karalius | |||||
| 1130–1154 | Rogeris II Sicilietis | ||||
| 1759–1816 | Ferdinandas IV Neapolietis | ||||
| Era | Viduramžiai, Naujieji laikai | ||||
| - Rogeris II Sicilietis tampa karaliumi | 1130 m., 1130 | ||||
| - Sukuriama Abiejų Sicilijų karalystė | 1816 m. | ||||
Iki 1282 m. Sicilijos karalystė kartais buvo vadinama Regnum Apuliae et Siciliae, bet vėliau sala ir žemyninė karalystės dalis buvo atskirta politiškai. Nuo to laiko žemyninė dalis vadinosi Neapolio Karalyste. Po 1302 m. Sicilijos karalystė kartais vadinta Trinakrijos Karalyste. Karalystę dažnai valdė kitų šalių karaliai: Aragono, Ispanijos ir net Šventosios Romos imperijos valdovai. 1816 m. karalystė buvo sujungta su Neapolio Karalyste ir įkurta Abiejų Sicilijų karalystė.
1127 m. mirus Apulijos kunigaikščiui Vilhelmui II, Rogeris II Sicilietis suvienijo Sicilijos grafystę ir Apulijos kunigaikštystę. Jis rėmė antipopiežių Anakletą II, kuris 1130 m. per Kalėdas jį karūnavo Sicilijos karaliumi.
Kitą dešimtmetį nuo karūnacijos iki Ariano standartų Rogeris kovėsi su užpuolikais ir malšino savo svarbiausių vasalų Grimoaldo Bariečio, Roberto Kapujiečio, Ranulfo Alifiečio, Sergijaus Neapoliečio ir kitų maištus. 1139 m. Mignano sutartimi Rogerio karalystę pripažino teisėtai išrinktas popiežius. Su admirolo Jurgio Antiochijiečio pagalba Rogeris užėmė Madiją Afrikoje (dabar miestas Tunise) ir neoficialiai pasiskelbė „Afrikos karaliumi“. Tuo metu Sicilijos laivynas užpuolė Bizantiją ir šimtmetį buvo galingiausiu laivynu Viduržemio jūroje.
Rogerio sūnus ir įpėdinis buvo Vilhelmas I Sicilietis, vadinamas Bloguoju, nes jo nemėgo kronikų rašytojai, palaikę Vilhelmo numalšintą didikų maištą. Jo valdymas baigėsi taikiai 1166 m., bet sūnus Vilhelmas II Sicilietis buvo dar nepilnametis. Iki regentystės pabaigos 1172 m. karalystėje buvo suirutė, kuri vos nenuvertė valdančios šeimos, bet po to du dešimtmečius trukęs Vilhelmo valdymas prisimenamas kaip taikos ir klestėjimo metas, todėl jis vadinamas Geruoju. Tačiau 1189 m. jis mirė be įpėdinio ir karalystę ištiko chaosas.
Tankredas Lečietis užėmė sostą, bet turėjo malšinti tolimo pusbrolio Rogerio Andriečio maištą ir kautis su Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Henriko VI invazija, nes šio žmona Konstancija Sicilietė buvo Rogerio II duktė. Konstancija su Henriku VI laimėjo ir Sicilija atiteko Štaufenų dinastijai, bet per Konstanciją Hotevilių kraujas atiteko imperatoriui Frydrichui II.
Frydrichui, būsimajam Šventosios Romos imperijos imperatoriui, tapus Sicilijos karaliumi 1197 m. atsirado valdžios vakuumas, nes jis buvo nepilnametis, o karalystė buvo pripratusi prie itin centralizuotos valdžios. Kad užtikrintų Frydricho valdžią, jo dėdė Pilypas Švabas paskyrė Ankonos markgrafą Markvardą fon Anveilerį regentu 1198 m. Popiežius Inocentas III sutvirtino popiežiaus autoritetą Sicilijoje, bet pripažino Frydricho teises. Kitą dešimtmetį popiežiaus valdžia Sicilijoje palaipsniui mažėjo ir šis nebežinojo, kurią pusę palaikyti kilus daugumai nesutarimų.
Tačiau Štaufenų valdžia nebuvo saugi. Valteris III Brienietis vedė Tankredo dukrą ir 1201 m. pareikalavo sosto. 1202 m. jis nugalėjo kanclerio Valterio Paleariečio ir Dipoldo Voburgiečio vadovaujamą armiją. Marvardas buvo nužudytas, o Frydrichas pateko į Vilhelmo Kaparoniečio, Pizos sąjungininko, rankas. Dipoldas kariavo su Valteriu iki šio mirties 1205 m., o po to išplėšė Frydrichą iš Vilhelmo rankų 1206 m. ir atidavė į Valterio Paleariečio globą. Vėliau šie susipyko ir Valteris paėmė Dipoldą į nelaisvę 1207 m. Po dešimtmečio baigėsi kovos dėl regentystės ir paties sosto.
Frydrichas tęsė senelio Rogerio Siciliečio pradėtas įstatymų reformas. Jo pasiekimai šioje srityje atsispindėjo Kapujos standartuose (1220 m.), o darbas buvo užbaigtas paskelbus Melfio konstituciją (1231 m., dar žinomą kaip Liber Augustalis) – įstatymų rinkinį, išskirtinį tam metui ir buvusį įkvėpimo šaltiniu dar ilgą laiką. Konstitucija padarė Siciliją absoliutine monarchija, pirmąja Europos šalimi, užbaigusia feodalizmo laikotarpį. Be to, konstitucija davė precedentą rašytinio įstatymo pirmenybei. Su menkais pataisymais Liber Augustalis Sicilijoje galiojo iki 1819 m.
Tuo metu jis pastatė Castel del Monte ir 1224 m. įkūrė Neapolio universitetą, dabar vadinamą Frydricho II universitetu (Università Federico II), ilgus šimtmečius buvusį vieninteliu universitetu pietų Italijoje.
Frydricho II įpėdinis Sicilijoje buvo jo nesantuokinis sūnus Manfredas Sicilietis, valdęs karalystę 15 metų, o kiti Štaufenai buvo užsiėmę Vokietijoje. Štaufenų valdžia Sicilijoje baigėsi po Anžu invazijos 1266 m. į Siciliją ir Konradino, paskutinio Štaufeno mirties 1268 m.
 | |
| Italijos istorija | |
| Senovės Romos istorija | |
| Šiaurė | Pietūs |
| Ostgotų karalystė | |
| Bizantijos imperija (Ravena) | |
| Langobardų karalystė: | |
| D. Lombardija | Beneventas |
| Frankų imperija | |
| Šventoji Romos imperija (Italija) | Bizantijos imperija (Italija) |
| Apulija ir Kalabrija | |
| Jūrinės respublikos, | Sicilijos karalystė |
| Popiežiaus valstybė | Neapolio karalystė |
| Prancūzijos imperija | |
| Italijos suvienijimas: | Abiejų Sicilijų karalystė |
| Sardinijos karalystė | |
| Italijos karalystė | |
| Italijos fašizmas | |
| Italijos Respublika | |
| Susijusių šalių istorijos: | |
| Sardinijos, Sicilijos | |
Kilus nesantaikai tarp Štaufenų ir popiežiaus 1266 m. Siciliją užėmė kunigaikštis Karolis I Anžu. Nepasitenkinimas prancūzų valdymu ir mokesčiais sukėlė Sicilijos mišparų neramumus ir sėkmingą Petro III Aragoniečio invaziją. Sicilijos mišparų karas tęsėsi iki Kaltabelotos taikos 1302 m.
Taikos sutartis padalino Sicilijos karalystę į dvi dalis. Sicilijos sala, vadinama „Sicilijos Karalyste už Švyturio“ arba Trinakrijos Karalyste, atiteko Frydrichui III Siciliečiui, o žemyninė dalis, tuo metu vadinta Sicilijos Karalyste, šiandien žinoma kaip Neapolio karalystė, atiteko Karoliui II Neapoliečiui. Taigi taikos sutartis buvo formalus netvirto status quo pripažinimas.
Sicilija buvo valdoma kaip nepriklausoma karalystė Aragono karaliaus giminaičių, bet nuo 1409 m. Sicilija priklausė Aragono Karūnai. Anžu dinastija valdė Neapolio karalystę, kol Alfonsas V Aragonietis sujungė abi Sicilijas po sėkmingos Neapolio apgulties, pasibaigusios 1443 m. vasario 26 d. Tačiau po Alfonso mirties karalystė vėl buvo padalinta. Neapolio karalystė atiteko sūnui Ferdinandui I Neapoliečiui, kuris ją valdė 1458–1494 m., o Aragonas ir Sicilija – broliui Jonui II Aragoniečiui.
1494–1503 m. Prancūzijos karaliai Karolis VIII Maloningasis ir Liudvikas XII, Anžu dinastijos įpėdiniai, bandė atgauti Neapolį, bet jiems nepavyko, tad Aragonas sujungė abi Sicilijos karalystes.
Sicilijos karaliaus titulas priklausė Aragono karaliams iki 1516 m., o po to atiteko Ispanijos karaliams, kurie ją valdė iki 1707 m. Šventosios Romos imperatoriai Siciliją valdė 1707–1735 m.,vėliau ją užėmė Parmos kunigaikštis, vėliau tapęs Ispanijos karaliumi Karoliu III.
.svg)
