Serbijos stačiatikių bažnyčia

Serbijos stačiatikių bažnyčia (serb. Српска православна црква) – viena iš autokefalinių Rytų krikščionių ortodoksų (stačiatikių) bažnyčių.

Serbijos stačiatikių bažnyčios vėliava

Serbijos stačiatikių bažnyčios vyskupijos

Šv. Savos katedra Belgrade

Bažnyčiai priklauso apie 16 mln. žmonių, daugiausia Serbijoje, Juodkalnijoje, Serbų Respublikoje (Bosnijos ir Hercegovinos sudėtinė dalis), Makedonijoje ir Kroatijoje gyventojų, taip pat serbai, gyvenantys aplinkinėse valstybėse ir teritorijose (Kosove, Slovėnijoje) bei išeivijoje. Kaip ir kitos Rytų stačiatikių bažnyčios, Serbijos stačiatikių bažnyčia yra savivaldi (autokefalinė) stačiatikų bendrijos narė. Jos vadovas yra patriarchas, pirmasis tarp vyskupų (nuo 2010 m. – Irinėjus). Tradicinė patriarcho būstinė yra Pečo patriarchatas Kosove, tačiau dabar patriarchas valdo iš Belgrado. Pilnas patriarcho titulas yra "Pečo arkivyskupas, Belgrado ir Karlovcų metropolitas, Serbų patriarchas".

Autokefaliją Serbijos bažnyčia gavo 1219 m., vadovaujant šventajam Savai, kai susikūrė nepriklausoma Žičos arkivyskupija. Jos statusas XIV a. pakeltas iki patriarchato, kuris vėliau pavadintas Pečo patriarchatu. XVIII a. turkai patriarchatą panaikino. Šiuolaikinė Serbijos stačiatikių bažnyčia susikūrė 1920 m. suvienijus Karlovcų patriarchatą, Belgrado metropoliją ir Juodkalnijos metropoliją.

Istorija

Krikščionybė po Balkanus pradėjo plisti I a. Pagal bažnytinę tradiciją pirmieji krikščionių misionieriai Balkanuose buvo apaštalai Andriejus, Paulius ir jo mokinys Titas.^[1] Dabartiniame Kosove, tada – romėnų mieste Ulpianoje, II a. buvo nukankinti šventieji Floras ir Lauras bei apie 300 jų pasekėjų. Dabartiniame Serbijos mieste Niše 306 m. gimė Rytų Romos imperatorius Konstantinas Didysis, kuris krikščionybę padarė valstybine Romos imperijos religija. 395 m. atskyrus romėnų ir graikų apeigų bažnyčias, jų skiriamoji riba ėjo per Drinos upę, tad Serbija atsidūrė graikų krikščionybės įtakos srityje. VI–VII a. į Balkanus atsikėlę slavai iš graikų (Rytų Romos) priėmė krikščionybę.

Vyskupijų steigimas

Apie 870 m. dauguma Serbijos gyventojų jau buvo tapę krikščionimis. Apie IX–X a. pirmoji serbų vyskupija įsteigta Rase (netoli Novi Pazaro). X a. iš Bulgarijos į Serbiją plito kirilica bei slaviški religiniai tekstai.

1018 m. graikams (Rytų Romai) užkariavus Bulgariją, kaip liturginė kalba Balkanuose įsigalėjo graikų, o Ohride įsteigta arkivyskupija.

Serbijos arkivyskupystė

1219 m. Serbijoje įsteigta Žičos arkivyskupija. Serbijos stačiatikių bažnyčios įkūrimas siejamas su sūnumi Rastko Nemanjičiumi (Šv. Sava) ir jo tėvu Stefanu Nemanja (Šv. Steponu Miratekiu). Jiedu 1195 m. pasiekė Atono kalną ir ten priėmė vienuolių įžadus. Ten jiedu sukūrė serbų religinę bendruomenę, kurios ašimi tapo Hilandaro vienuolynas. 1207 m. Šv. Sava grįžo į Serbiją, Studenicos vienuolyną ir ėmėsi krikščionybės plėtros. Jo brolis Stefanas II tapo naujuoju Serbijos karaliumi. 1219 m. Šv. Savai suteiktos arkivyskupo regalijos, o Konstantinopolio patriarchas Manuelis I suteikė autokefaliją. Nuo to laiko Serbija gavo politinę ir religinę nepriklausomybę. Šv. Sava ėmėsi vienuolynų, vyskupijų steigimo, kovos prieš eretikais apšauktus bogomilus.

Serbijos patriarchatas

1253 m. arkivyskupas Arsenijus savo sostinę perkėlė iš Žičos į Pečą. Plečiantis Serbijos karalystei, augo ir Serbijos stačiatikių bažnyčios įtaka. Karaliui Stefanui Dušanui priėmus caro titulą, arkivyskupo titulas paaukštintas iki patriarcho. Savo ruožtu, vyskupai buvo paaukštinti iki metropolitų.

XV a. vid. Serbija buvo užkariauta Osmanų. Serbijos stačiatikių bažnyčia tęsė savo veiklą, bet 1463 m. mirus patriarchui Arsenijui II, naujas įpėdinis nebuvo išrinktas ir bažnyčia panaikinta, o jos nariai tapo Ekumeninio patriarchato globotiniais (jam priskirti visi Osmanų imperijos stačiatikiai). 1557 m. serbai patriarchatą atkūrė. Prasidėjus serbų sukilimams, turkai 1766 m. vėl uždraudė patriarchatą ir perdavė Ekumeninio patriarchato žinion.

Vengdami turkų spaudimo, daug stačiatikių bažnyčios veikėjų iš Osmanų imperijos kėlėsi į Habsburgų valdomą šiaurę. Serbų bažnyčios sostinė perkelta iš Pečo į Sremski Karlovicus (Voivodina), o 1848 m. Karlovicų metropolinatas tapo patriarchatu. Serbijai atgavus nepriklausomybę, 1879 m. atkurta autokefalinė Serbijos stačiatikių bažnyčia su būstine Belgrade, tačiau tuo pat metu tebeveikė Karlovicų patriarchatas Habsburgų žemėse. Po I pasaulinio karo susijungus serbų žemėmis, Karlovicų patriarchatas prisijungė prie Serbijos patriarchato. II pasaulinio karo metais vykstant kovoms tarp Serbijos ir Kroatijos, kroatų fašistinė valdžia įsteigė Kroatijos stačiatikių bažnyčią, prie kurios prisijungti buvo verčiami kroatų užkariauti serbai.

Šiuolaikinė istorija

Įkūrus socialistinę Jugoslaviją, Serbijos stačiatikių bažnyčia buvo prižiūrima, o jos veikla labai apribota. Vėliau Serbijos stačiatikių bažnyčia priešinosi Slobodano Miloševičiaus valdžiai ir rėmė serbų tautininkus. 1967 m. atskirta Makedonijos stačiatikių bažnyčia. 1993 m. bandyta įkurti Juodkalnijos stačiatikių bažnyčią. Daug Serbijos stačiatikių bažnyčios cerkvių ir vienuolynų sugriauta arba nuniokota per Balkanų karą (Kroatijoje, Bosnijoje ir Hercegovinoje) bei Kosovo karą. Serbijos stačiatikių bažnyčia Kosovą laiko savo ištakomis, židiniu (Pečo patrarchatas ir kt.), todėl vienareikšmiškai pasisako prieš Kosovo nepriklausomybę. Taip pat Serbijos stačiatikių bažnyčia nepripažįsta Makedonijos bei Juodkalnijos stačiatikių bažnyčių.

Serbijos stačiatikių bažnyčia padalinta į 1 patriarchinę vyskupiją, 4 metropolines vyskupijas (Dabaro ir Bosnijos, Juodkalnijos ir pakrančių, Zagrebo ir Liublianos, Australijos ir Naujosios Zelandijos), 35 vyskupijas bei autonominę Ochrido arkivyskupiją (ji padalinta į 1 metropolinę ir 6 paprastas vyskupijas).

Nuorodos

1. Patriarchat Serbski. „Kalendarz Prawosławny”. 2003, s. 194. Warszawa: Warszawska Metropolia Prawosławna. ISSN 1425-2171