Senoji persų kalba
From Wikipedia, the free encyclopedia
Senoji persų kalba – indoeuropiečių kalbų šeimos kalba, vartota Achemenidų imperijoje (Senovės Persija), viena iš dviejų raštiškai užfiksuotų senųjų iranėnų kalbų (drauge su Avestos kalba). Senosios persų kalbos šaltinių randama iš VII–IV a. pr. m. e., dabartinio Irano, Irako, Turkijos, Egipto teritorijose (molinės lentelės, architektūros statinių įrašai). Žymiausias senosios persų kalbos paminklas yra Behistuno įrašai (525 m. pr. m. e.). Ši kalba susidarė greičiausiai 1 tūkstantmečio pr. m. e. pradžioje ir buvo vartojama parsų genties. Vėliau parsams užvaldžius Iraną, persų kalba persimaišė su medų kalba. Kalba buvo užrašoma senuoju persų dantiraščiu (jis nelaikomas giminingu Mesopotamijos dantiraščiams).
Senoji persų kalba | |
Kalbama | Achemenidų imperija |
---|---|
Kalbančiųjų skaičius | 0 |
Vieta pagal kalbančiųjų skaičių | mirusi |
Kilmė | indoeuropiečių 0indoiranėnų 00iranėnų 000senoji persų |
Rašto sistemos | persų dantiraštis |
Kalbos kodai | |
ISO 639-2 | peo |
ISO 639-3 | peo |
Vėliau kalba palaipsniui perėjo į viduriniąją persų kalbą (Pehlevi), kuri buvo gramatiškai ir fonetiškai paprastesnė, turėjo gausių skolinių.