Rūšis (gramatinė)

Rūšis kalbotyroje – veiksmažodžio gramatinė kategorija, leidžianti per veiksmažodžio argumentų sintaksinio vaidmens priešinimą keisti tų argumentų pragmatinį rangą. Todėl rūšis ne tik gramatinė, bet ir pragmatinė kategorija.^[1][2]

Kitos reikšmės – Rūšis (reikšmės).

Kategorinė reikšmė

Tradicinė rūšies opozicija – aktyvas (veikiamoji rūšis)/pasyvas (neveikiamoji rūšis):

• Žmogus prausia vaiką. – aktyvas
• Vaikas yra prausiamas žmogaus. – pasyvas

Abiejų sakinių predikatas (veiksmas) yra tas pats – kažkas kažką prausia. Taip pat abiejuose sakiniuose to veiksmo subjektas yra žmogus, o objektas – vaikas. Vadinasi, abiem sakiniais pranešama tikrovė yra ta pati – tai sakiniai sinonimai.

Tačiau kalboje bet kokia sinonimija yra prasminga – absoliučių sinonimų pasitaiko retai. Kalbamu atveju skirtis pirmiausia reiškiasi per veiksmažodžio argumentų sintaksinius vaidmenis sakinyje: subjektas 'žmogus' pirmajame sakinyje yra veiksnys, antrajame – papildinys. Objektas 'vaikas' pirmajame sakinyje yra papildinys, o antrajame – veiksnys. Tokiam pokyčiui sąlygas sukuria veiksmažodžio formos pasikeitimas: asmenuojamasis veiksmažodis priešinamas su veiksmažodžio 'būti' ir neveikiamojo dalyvio junginiu.

Tai ir yra rūšies kategorijos gramatinė raiška: pakeisti veiksmažodį taip, kad subjektas ir objektas (patys tokie išlikdami) galėtų sakinyje pasikeisti sintaksiniais vaidmenimis (veiksniu ir papildiniu). Būtent iš tokio pokyčio atskiriame dvi rūšis – aktyvą ir pasyvą.

Ir paskutinė aplinkybė: šių sudėtingų operacijų prasmė ir pasekmė – keičiasi subjekto ir objekto pragmatinis rangas. T.y. pirmuoju sakiniu kalbėtojas parodo, kad jam kalbamoje situacijoje 'žmogus' yra svarbesnis už 'vaiką' (tema ir rema). Antrame sakinyje iškeliama 'vaiko' svarba ir sumažinama 'žmogaus' svarba. Vyksta pragmatinio rango aukštinimas ir žeminimas.

Taigi, rūšies keitimas atspindi ne tikrovės skirtumus, o kalbėtojo požiūrį į kalbamą situaciją. Todėl tiek lietuvių, tiek kitose kalbose, sprendžiant apie rūšį, būtina stebėti, kad opozicijos nariai rodytų tą pačią situaciją, bet skirtingais aspektais. Jei bent kiek keičiasi ne tik situacija, bet ir pranešama tikrovė, tada jau kalbame ne apie rūšį, o apie aktantinę derivaciją. Gramatinė rūšies kategorija numato morfologinių priemonių (derinamų su sintaksinėmis) vartojimą, siekiant perteikti pragmatines priešpriešas.

Rūšies gramemos lietuvių kalboje

Lietuvių kalboje rūšis yra daugianarė kategorija. Veiksmažodžio argumentai (veiksnys ir tiesioginis papildinys) sakinyje gali užimti daugiau skirtingų pozicijų, nei parodyta aktyvo/pasyvo opozicijoje. Todėl šiuolaikinė gramatika lietuvių kalboje skiria bent keturias rūšies gramemas:

• aktyvas (veikiamoji rūšis) – Žmogus prausia vaiką. Jonas prausia save. Petras muša Joną, o Jonas muša Petrą.
• pasyvas (neveikiamoji rūšis) – Vaikas yra prausiamas žmogaus.
• mediumas (vidurinė rūšis) – Jonas prausiasi.
• reciprokas – Jonas ir Petras mušasi. Jonas su Petru mušasi. Jonas mušasi su Petru.

Aktyvo/pasyvo skirtis aiški iš ankstesnės dalies – pakeičiamas subjekto ir objekto sintaksinis vaidmuo, siekiant padidinti/pažeminti pragmatinį rangą. Veiksmažodžio gramatinė opozicija – asmenuojamasis veiksmažodis/'būti' + neveikiamasis dalyvis. Sintaksinio vaidmens opozicija – veiksnys/tiesioginis papildinys.

Mediumo (vidurinės rūšies) opozicija irgi grindžiama tuo pačiu – objekto ir subjekto sintaksinio statuso keitimu, tik čia papildomai įsijungia kalbos ekonomijos (irgi pragmatiniai) dalykai – subjektas ir objektas semantiškai sutampa (Jonas, save), todėl pragmatinio rango lyginti neišeina (nėra prasmės). Bet sangrąžinis veiksmažodis leidžia savotiškai apgręžti veiksmą į save, tuo sutapatinti subjektą su objektu ir išvengti nereikalingo (ir gal net logiškai prieštaringo) subjekto kartojimo per objektą (save).

Reciproko opozicija panaši į mediumo, tačiau šiuo atveju tapatinti subjekto su objektu logiškai neišeina – subjektas ir objektas nuolatos kaitaliojasi vietomis. Čia dar labiau išryškėja kalbos ekonomijos vaidmuo – iš ilgo sudėtinio sakinio gauname kompaktišką vientisinį – ir dar lieka erdvės žaisti pragmatiniais rangais: tai daroma skirtingai jungiant ir skirtingose sakinio vietose išdėstant veikėjus.

Tiek mediumo, tiek reciproko atveju veiksmažodžio gramatinė opozicija – asmenuojamasis veiksmažodis/sangrąžinis veiksmažodis. Tuo sangrąža įtraukiama į rūšies kategorijos semantinį lauką.

Lietuvių kalboje rūšies gramatinė kategorija yra ne vienintelė priemonė pragmatiniam rangui keisti: tai leidžia ir gana laisva žodžių tvarka sakinyje, didelės intonavimo galimybės ir apskritai ekstralingvistinės priemonės. Štai nuoseklus 'vaiko' pragmatinio rango mažinimas (iki visiško jo išnykimo) ir 'knygos' pragmatinio rango didinimas ne tik rūšies, bet ir žodžių tvarkos sakinyje priemonėmis:

• Vaikas skaito knygą.
• Vaikas knygą skaito.
• Vaiko knyga yra skaitoma.
• Knyga yra skaitoma vaiko.
• Knyga yra skaitoma.

Rūšis ir dalyvis

Lietuvių kalboje yra dvi dalyvių rūšys: veikiamieji (valgantis, valgęs, valgydavęs, valgysiantis) ir neveikiamieji (valgomas, valgytas, valgysimas). Tradicinėje gramatikoje visiškai be jokio pagrindo rūšies gramemos aktyvas/pasyvas suplakamos su dalyvio veikiamąja/neveikiamąja rūšimi.^[3]

Aktyvo/pasyvo gramemų opozicija nesutampa su veikiamojo/neveikiamojo dalyvio opozicija:

• aktyvo/pasyvo/mediumo/reciproko veiksmažodžio opozicija trinarė – asmenuojamasis veiksmažodis/būti + neveikiamasis dalyvis/sangrąžinis veiksmažodis, be to, šias opozicijas lydi veiksmažodžio argumentų sintaksinių vaidmenų kaita, kurios galutinis tikslas – pragmatinio rango kaita.
• dalyvio rūšies opozicija daug paprastesnė: veikiamasis/neveikiamasis dalyvis. Ji visada reiškiasi nekintamoje atributo (pažyminio) pozicijoje pagal tai, ar pažymimasis daiktavardis pats atlieka veiksmą ar ne pats: einantys vaikai/einamieji reikalai, valgantis žmogus/valgomi saldainiai, skalbianti mama/skalbiami baltiniai ir t. t. Abi dalyvio formos iš esmės atlieka būdvardžio funkcijas, lengvai būdvardėja ir labai tinka terminologijoje.

Aktyvo/pasyvo/mediumo/reciproko opozicija yra sakinio struktūros dalykas, o veikiamojo/neveikiamojo dalyvio opozicija – tik atributo (pažyminio) problema. Dėl viso to nederėtų painioti veiksmažodžio gramatinės kategorijos rūšies su dalyvio rūšies opozicijomis.

Tipologinės pastabos

Rūšis, kaip sudėtinga gramatinė ir pragmatinė kategorija, susijusi ir su veiksmažodžio formų bei veiksmažodžio argumentų sintaksine bei pragmatine kaita, pasaulio kalbose reikštis gali labai įvairiai, o jos gramemos atrodyti nelabai ką bendro turinčios tarpusavyje. Kita vertus, jos gali labai aiškiai skirtis viena nuo kitos. Tarkime, ispanų kalboje skiriamos mažiausiai keturios pasyvinės konstrukcijos:

• El piso fue vendido (por los dueños) – Butas buvo parduotas (savininkų).
• El piso estaba vendido – Butas (jau) buvo parduotas.
• El piso se vendió (muy barato) – Butą pardavė (labai pigiai).
• (Aquí) se vende pisos – (Čia) parduodami butai.

Rūšies gramatinės kategorijos aprašo pasaulio kalbose centre turėtų būti opozicijos, tarpusavyje nesiskiriančios kalbama tikrove, bet perteikiančios skirtingą kalbėtojo požiūrį į kalbamą situaciją. Daugelyje Europos kalbų, yra dvi rūšies formų grupės: aktyvas ir pasyvas. Kai kuriose kalbose, pvz., senovės graikų, rūšies kategoriją sudaro 3 kaitybos formų grupės: aktyvas, pasyvas ir mediumas. Esama kalbų, neturinčių gramatinės rūšies kategorijos – tai baskų, kai kurios Kaukazo, Australijos aborigenų, indėnų kalbos. Tai nereiškia, kad jose nėra kitų (paprastai leksinių) priemonių parodyti skirtingą kalbančiojo požiūrį į tą pačią kalbamą situaciją.

Išnašos

1. Ambrazas, Vytautas. „Rūšis“. Visuotinė lietuvių enciklopedija.
2. The Editors of Encyclopaedia Britannica. „Voice (grammar)“. Encyclopaedia Britannica. {{cite web}}: |last= turi bendrinį pavadinimą (pagalba)
3. „Veikiamieji ir neveikiamieji dalyviai“. Lietuvių kalba 7-8 klasėms.