Prieštankinis šautuvas
From Wikipedia, the free encyclopedia
Prieštankinis šautuvas (angl. anti-tank rifle; vok. Panzerbüchse; rus. противотанковое ружьё) – stambaus kalibro šautuvas, skirtas pramušti šarvuotų kovos mašinų bei tankų šarvus.
Prieštankiniai šautuvai imti naudoti Pirmajame pasauliniame kare prieš tankus, masiškai buvo gaminami Antrojo pasaulinio karo išvakarėse. Antrojo pasaulinio karo metu šių šautuvų galimybės tapo pernelyg menkos (tankų šarvai tapo pernelyg stori), todėl juos pakeitė ginklai, šaudantys kumuliaciniais užtaisais (vokiečių Panzerschreck, Panzerfaust, amerikiečių Bazooka).
Stambaus kalibro šaunamieji ginklai, kaip kovos su lengvai šarvuotomis mašinomis priemonė neišnyko, šią funkciją atlieka dvi šaunamųjų ginklų (ne granatsvaidžių) klasės:
- stambaus kalibro kulkosvaidžiai – pvz., tarybinis (dabar rusiškas) 14,5 mm kulkosvaidis KPVT.
- stambaus kalibro snaiperiniai šautuvai (prieštechnikiniai) – pvz., amerikiečių M82 Barrett, vengrų Gepard, rusų KSVK.