Pirmoji fitna

Pirmoji fitna – pirmasis pilietinis karas arabų kalifate, vykęs 656–661 m.

Pirmoji fitna kilo 656 m. Medinoje maištaujančiams kareiviams iš Egipto nužudžius kalifą Usmaną, kurio valdymas kėlė nepasitenkinimą dėl nepotizmo, jis buvo kaltinamas dėl Korano reikalavimų pažeidimų. Arabų karai tapo nebetokie pelningi ir įgulos miestų netenkino, kad surinkti mokesčių pinigai išsiunčiami į Mediną, prieš Usmaną atvirai sukilo kufiečiai Irake. Be to, Usmanas įvedė vieningą Korano versiją, kas kėlė kitas versijas palaikiusių nepasitenkinimą. Naujuoju kalifu buvo išrinktas Mahometo žentas Ali ibn Abu Talibas. Usmano, kuris taip pat buvo Mahometo žentas, mirtis buvo sukėlusi kitų frakcijų pasipiktinimą. Tuo tarpu Ali neskubėjo bausti Usmano žudikų, kurie buvo pavirtę jo karščiausiais šalininkais. Jie tvirtino, kad Usmanas valdė neteisingai pagal Koraną, todėl jų veiksmas yra nebaudžiamas. Prieš Ali sukilo Mahometo trečioji žmona Aiša bint Abu Bakr ir įtakingi bendražygiai Zubairas ibn Avamas ir Talha ibn Ubaidula. Taip pat, Ali kalifu nepripažino Sirijos valdytojas Muavija ibn Abu Sufjanas, kuris buvo iš to paties umajų klano kaip Usmanas. Ali pasitraukė į jį remiančią Kufą.

Aišos, Zubairo ir Talhos pajėgos surengė žygį į Iraką ir užėmė Basrą. Ali kariuomenė įveikė juos taip vadinamajame Kupranugario mūšyje prie Basros, nes pagrindinės kovos vyko aplink kupranugarį, ant kurio sėdėjo Aiša. Talha ir Zubairas žuvo. Ali ir Muavijos pajėgos 657 m. susitiko Sifino mūšyje (prie dab. Rakos). Muavijos kariuomenė buvo silpnesnė ir kariai iškėlė Korano lapus ant iečių kviesdami klausimą spręsti pagal Korano nustatymus. Ali su tuo sutiko. Tai sukėlė nepasitenkinimą jo rėmėjų tarpe, kurie laikė, kad Ali valdžia jau yra teisėta. Be to, Ali apdovanojo savo karius, bet nedalino jiems pelningiausių kalifate žemių sklypų aplink Kufą. Radikaliausi laikė Ali derybas jo savo asmeninių interesų siekimu ir Korano reikalavimų išdavimu. Jų grupė ilgainiui tapo žinoma charidžitų (atskilėlių) vardu ir tapo pirmąja, aiškia sekta islame. Tuo tarpu Muavija I pasinaudojo situacija, jo pajėgos užiminėjo provincijas, jis Jeruzalėje pasiskelbė kalifu.

658 m. Ali sumušė charidžitus, bet jų grupės įtaka paplito. Tuo metu Ali pradėjo antrąsias derybas su Muavija ir jo autoritetas dar labiau smuko. Jis prarado Egipto kontrolę Muavijai, nesurinkdavo karių net pačioje Kufoje. Sumaišties metu musulmonai trumpam prarado Chorasano kontrolę Sasanidų imperijos gaivintojams. Didesnioji arabų dalis į vidaus kovas nesikišo. 659 m. kai kurie įtakingi arabų veikėjai buvo susirinkę ir siekė nušalinti abu kalifus, bet sprendimo nepasiekė. 661 m. Ali buvo nužudytas Kufoje charidžitų žudiko. Jo valdžiai ištikimi kufiečiai siekė kalifu paskelbti Ali sūnų Hasaną, bet šis gavo dosnių išmokų iš Muavijos ir nebepretendavo į kalifo vardą. Pirmoji fitna neišsprendė prieštaravimų ir po Muavijos I mirties 680 m. kilo Antroji fitna, kurioje kovojo tos pačios grupės: Mekos ir Medinos diduomenė, Omejadų šalininkai, Alidų šalininkai ir charidžitai.

Šaltiniai

• Enciklopedija Britannica
• Karen Armstrong. Islam: A Short History, 2002, p. 33-35
• Marshall Hodgson. The Venture of Islam, Vol. 1; the Classical Age of Islam, 1974, p. 213-217