Pederseno dėsnis
From Wikipedia, the free encyclopedia
Pederseno dėsnis, arba ruki taisyklė,[1] – fonetinis dėsnis, kurį slavų kalboms nepriklausomai vienas nuo kito 1894 m. suformulavo Ch. Ulenbekas (ol. Ch. Uhlenbeck) ir 1895 m. H. Pedersenas (dan. H. Pedersen). Į mokslinę apyvartą greičiau įėjo H. Pederseno straipsnis, todėl dėsnis imtas vadinti jo vardu. Vėliau, 1922 metais, A. Mejė (pranc. A. Meillet) šį dėsnį pradėjo taikyti visoms sateminėms kalboms, taigi – ir baltų.[2] Dėsnis reiškėsi nevienodai, skirtingose kalbose sąlygos buvo ne tokios pačios.[3]