Olandų tapybos „aukso amžius“
From Wikipedia, the free encyclopedia
Olandų tapybos „aukso amžius“ (kitaip XVII a. olandų tapyba) – XVII a. Nyderlandų kultūros laikotarpis, kurio metu suklestėjo tapybos menas, gyveno ir kūrė vieni iš geriausiai žinomų Europos dailės meistrų. Laikotarpis vadinamas olandų tapybos vardu, nes svarbiausiais meno centrais tuo metu buvo Olandijos miestai Amsterdamas, Delftas, Harlemas, Dordrechtas. Daugelis garsiausių dailininkų buvo kilę iš Olandijos. Už Olandijos ribų reikšmingais meno centrais buvo Utrechtas ir Deventeris.
Skaičiuojama, kad XVII a. Nyderlanduose kūrė daugiau nei 1000 menininkų, sukurta keli milijonai kūrinių.[1] Išskirtiniais šio laikotarpio menininkais įvardijamos trys asmenybės: Rembrantas, Johanas Vermejeris ir Fransas Halsas.[2] Talentingiausiu XVII a. Nyderlandų peizažistu minimas Jakobas van Reisdalis, pažymimas buities scenų tapytojas Janas Stenas.