Nekrozė
From Wikipedia, the free encyclopedia
Nekrozė (iš senovės graikų kalbos νέκρωσης (nékrōsis) 'mirtis') - tai ląstelių sužalojimo forma, kai dėl autolizės per anksti žūsta gyvo audinio ląstelės.[1] Terminas „nekrozė“ atsirado XIX a. viduryje ir dažniausiai priskiriamas vokiečių patologui Rudolfui Virchovui, kuris dažnai laikomas vienu iš šiuolaikinės patologijos pradininkų.[2] Iš irstančių ląstelių atsiskyrę komponentai (tokie kaip nukleotidai, fermentai, struktūriniai baltymai ar k.t.) patenka į kraują. Pavyzdžiui, žuvus kardiomiocitams iš jų atsipalaiduoja kreatinfosfokinazė, mioglobinas, nukleotidai, kuriuos kraujyje galima nustatyti jau pirmosiomis valandomis žuvus ląstelėms. Jie yra audinio nekrozės žymenys. Nekrozę gali sukelti:
- Mechaniniai veiksniai – sumušimas, suspaudimas.
- Fiziniai veiksniai – elektra, karštis, šaltis, spinduliai.
- Cheminės medžiagos.
- Mikrobinė infekcija.
- Intoksikacija.
- Sutrikusi širdies veikla.
- Vietinės kraujotakos sutrikimas – trombozė, embolija, ilgalaikis kraujagyslių spazmas.
![]() |
Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius. |
![](http://upload.wikimedia.org/wikipedia/commons/thumb/1/10/Nekrose_traumatisch01.jpg/320px-Nekrose_traumatisch01.jpg)