Muang Sua

Muang Sua – istorinis regionas Pietryčių Azijoje, dabartinio Laoso šiaurinėje dalyje. Jo pagrindinis miestas yra Luangprabangas.

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Pietryčių Azijos istorinis regionas Muang Sua
Šalis	šiaurės Laosas
Tautos	lao, chmu
Valstybės	Lan Sangas, Luangprabangas
Miestai	Luangprabangas
Ankstyvieji tajų kultūriniai regionai: Muang Thaeng, Muang Sua, Muang Phuanas, Muang Čiang Hungas, Muang Hiranas

Geografija

Regionas sutampa su Mekongo vidurupiu. Tai – kalnuotas kraštas, vagojamas siaurų upių slėnių, menkai tinkamas žemdirbystei. Regionas rytuose ribojasi su kalnuotomis Vietnamo tajų gyvenamomis teritorijomis (dab. šiaurės vakarų Vietnamas), o vakaruose – su šiaurinių tajų žemėmis (dab. šiaurės Tailandas), pietryčiuose – su istoriniu Muang Phuanu. Šiaurėje pereina į istorinį Sišongpanos regioną (šiaurės Laosas ir pietų Junanas), o pietuose – į derlingą Khorato plynaukštę (dab. Isanas Tailande).

Istorija

Seniausieji šio kalnuoto krašto gyventojai buvo proto-khmerai, dabartinių chmu ir kitų giminingų tautelių protėviai. VIII a. jį valdė Nandžao karalystė iš Junano, tačiau kadangi kontrolė nebuvo stipri, į regioną iš šiaurės ir rytų (dab. Vietnamo) migravo tajų gentys, kurios įsitvirtino prie Mekongo upės ir čia pastatė Muang Sua miestą (Luangprabangą). Legenda pasakoja, kad tajų pirmasis valdovas, valdęs jų protėvynėje, atidavė šią teritoriją savo sūnui Chun Lo, kuris 698 m. čia įkūrė savo dinastiją.

Ankstyvajai tajų valstybei nebuvo lemta turėti ilgą nepriklausomybę. Jau 709 m. čia hegemoniją įtvirtino Nandžao, o IX a. – Khmerų imperija iš pietų. Vėliau Luangprabange įtvirtinta khmerų kilmės dinastija. Dar vėliau (1128–1169) regioną valdė chmu kilmės Chun Čuangas, kuriam pavyko atkurti regiono vienybę ir išplėsti valdžią.

Visu šiuo laikotarpiu Mekongo vidurupio žemumose formavosi lao (lao lun) etninė grupė. Nusilpus Dali karalystei šiaurėje ir Khmerų imperijai pietuose, jie plito palei Mekongo upę į pietus, kolonizuodami kraštą. Šios kolonizacijos metu XI–XII a. jie įkūrė savo miestus Vientianą ir Čampasaką. Taip lao lun paplito didžiulėse teritorijose dabartiniame vakarų Laose ir šiaurės rytų Tailande, nors ir nominaliai pripažindami Khmerų imperijos valdžią.

1253 m. Mongolų imperija užėmė Dali karalystę šiaurėje ir įgijo valdžią Muang Sua regione. Tačiau 1271 m. Luangprabange įtvirtinta nauja tajų kilmės dinastija, kurios įkūrėjas buvo Panya Langas. Toliau valdovai titulavosi panya. Nuo 1286 m. valdė Panya Khamphongas. Jo laikais sustiprėjo gretima tajų valstybė – Sukhotajus vakaruose. 1282-84 Sukhotajaus karalius Ram Khamhaengas užėmė Muang Sua regioną ir tajų žemes dar toliau į rytus – Muang Thaengą. 1292-97 m. Panya Khamphongo armija nukariavo ir karalystę pietryčiuose – Muang Phuaną. Po Sukhotajaus karaliaus mirties Panya Khampohongas atkūrė valstybingumą ir pats tapo Phuano karaliumi. Juo išbuvo iki 1312 m.

Per visą tą laiką į regiono reikalus kišosi mongolai, kas kėlė nepasitenkinimą. Sendamas Panya Khamphongas norėjo po mirties sostą palikti anūkui Fa Ngieo. Tačiau jo brolis Fa Ngumas buvo paimtas į Khmerų imperiją kaip įkaitas. Ten jis vedė khmerų princesę. 1349 m. jis iš Angkoro pradėjo nukariavimus į šiaurę, suvienydamas visas lao gyvenamas žemes. 1354 m. jis karūnavosi Lan Sango karaliumi. Šios karalystės sostine tapo Luangprabangas, vėliau – Vientianas.

1707 m. subyrėjus Lan Sangui, regione susikūrė Luangprabango karalystė, kuri mokėjo duoklę Tailandui. Dėl nuolatinių neramumų krašte, 1887 m. ji priėmė Prancūzijos protekciją ir įjungta į Prancūzijos Indokiniją. Regionas tapo Laoso valstybės branduoliu. Valdant karaliui Sisavang Phoulivong, pradėtas lao gyvenamų žemių vienijimas: 1931 m. įjungta Huafano provincija, 1942 m. – Siengchuango ir Vientiano provincijos, 1946 – Čampasako ir Saiburio provincijos. Vakarinės lao gyvenamos žemės (kitoje Mekongo pusėje) tuo pat metu įjungtos į Tailando karalystę.