Japonijos imperatorius

Japonijos imperatorius (jap. 天皇 = tennō) – Japonijos monarchas ir valstybės vadovas. Jis yra ir Japonijos Imperatoriškosios Šeimos galva. Pagal dabartinę Japonijos konstituciją imperatorius yra „valstybės ir liaudies vienybės simbolis“, simbolinė konstitucinės monarchijos figūra. Istoriškai Japonijos imperatoriai turėjo labai skirtingą vaidmenį – nuo aukščiausio rango dvasininko su simbolinėmis galiomis iki faktinio imperijos valdovo.

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Japonijos imperatorius šiuo metu yra vienintelis monarchas pasaulyje, kuris turi imperatoriaus titulą.

Dabartinis Japonijos imperatorius yra Jo Imperatoriškoji Didenybė Imperatorius Naruhito, įžengęs į sostą 2019 m. gegužės 1 d. Naruhito yra 126-asis dinastijos valdovas.

Dabartinė imperatoriaus rezidencija yra Tokijo imperatoriškieji rūmai.

Istorija

Nors Japonijos imperatorius yra praeities testinumo simbolis, jo turima galia amžiams bėgant keitėsi. VII a. jį pradėjo vadinti „Dangaus sūnumi“ (天子 tenshi).

Seniausiai valdė imperatorius Džimu, kurį mini Kodžiki ir Nihon Šoki. Japonijos imperatorių kilmė gali slypėti senuose pilkapiuose, vadinamuose kofun. Tačiau nuo Meidži laikotarpio Imperatoriškosios šeimos agentūra draudžia kasinėti pilkapius, teigdama, kad nenori trukdyti buvusių imperatorių dvasioms. 2006 m. gruodį agentūra apsigalvojo ir dabar leidžia tyrinėti kai kuriuos pilkapius.

Praeityje buvo šešios neimperatoriškosios kilmės šeimos, kurios kontroliavo imperatorius: Soga klanas (apie 530–645 m.), Fudživaros (apie 850–1070 m.), Tairos (gan trumpai), Minamoto klanas (Kamakura bakufu) (1192–1333 m.), Ašikagos (1336–1565 m.) ir Tokugavos (1603–1867 m.). Tačiau visus paskutinių trijų šeimų šiogūnus turėjo oficialiai pripažinti imperatorius, kuris suteikdavo jam valdžią, nors pats valdžios nepriklausomai nuo šiogūno neturėjo.

Nuo X a. auganti samurajų klasės galia susilpnino imperatoriškosios šeimos valdžią ir šalyje sukėlė suirutę. Imperatoriai kartais susipykdavo su valdančiais šiogūnais. Žymiausias pavyzdys yra Hōgen sukilimas 1156 m., kai buvęs imperatorius Sutoku bandė nuversti Imperatorių Go-Širakavą, o juos abu rėmė skirtingi samurajų klanai. Imperatoriaus Go-Tobos sukilimas 1221 m. prieš Kamakuros šiogūnatą ir 1336 m. Kemu restauracija, valdant imperatoriui Go-Daigo rodo kovą dėl valdžios tarp imperatoriškosios šeimos ir karinės Japonijos valdžios.

Keli nuošalūs Japonijos regionai prie šalies buvo prijungti tik prieš kelis šimtmečius. Šalies pavadinimas (Nippon) pradėtas naudoti tik praėjus daugybei šimtmečių nuo imperatoriškosios dinastijos valdymo pradžios. Centralizuota valdžia atsirado tik princo Šotoku laikais. Imperatorius buvo greičiau dieviškos harmonijos įvaizdis, o ne valdžios administracijos galva. Japonijoje ambicingiems kilmingiesiems buvo lengva sutelkti didelę galią, nes tai iš esmės nekeldavo pavojaus imperatoriaus pozicijoms. Parlamentas dabar egzistuoja su imperatoriumi kaip anksčiau šiogūnai, karo vadai, regentai, sargybiniai ir t. t.

Imperatoriaus titului Tennō niekada Japonijoje nepriklausė geografinis apibrėžimas kaip buvo įprasta Europoje. Imperatorius būdavo imperatoriumi, net jei jo pasekėjai valdė tik kelias provincijas (kaip kartais nutikdavo pietų ir šiaurės rūmų laikais).

1192–1867 m. Japoniją valdė šiogūnai ar jų šiken regentai (1203–1333 m.), kurių valdžią patvirtindavo imperatoriai. Kai portugalų keliautojai atvyko į Japoniją (Nanban prekyba), jie lygino Japonijos imperatorių, kuris turėjo didelį simbolinį autoritetą, bet mažai politinės galios su popiežiumi, o šiogūną su pasaulietiniais monarchais (pvz.: Šventosios Romos imperijos imperatorius). Todėl jie netgi šiogūną vadindavo imperatoriumi. Pvz.: Tojotomi Hidejoši vadino „imperatoriumi Taicosama“.

Po to kai JAV laivyno komandoro Matthew C. Perry juodieji laivai atvėrė Japonijos prekybą su užsieniu, o šiogūnatas nesugebėjo sutramdyti besikišančius barbarus, imperatorius Komėjus pradėjo reikštis politiškai. Iki 1860 m. santykiai tarp šiogūno ir imperatoriaus buvo smarkiai pasikeitę. Nepatenkinti kilmingieji ir roninai pradėjo telktis po šūkiu sonnō jōi („gerbti imperatorių, išvyti barbarus“). Sacuma ir Čōšū valdos, istoriniai šiogūnato priešai, susivienijo ir nugalėjo Tokugavų pajėgas prie Kioto.

1868 m. buvo oficialiai panaikintas šiogūnatas. Nauja konstitucija paskelbė, kad imperatorius yra „Imperijos galva, kuriai priklauso valdžia“. Tą valdžią sudarė teisė paskelbti ir vykdyti karus, be to imperatorius tapo vyriausiu armijos ir laivyno vadu.

Dabartinė konstitucija užtikrina parlamentinę sistemą ir garantuoja žmogaus teises. Pagal ją imperatorius yra „valstybės ir žmonių vienybės simbolis“, o jo vaidmuo grynai ceremoninis. Ši konstitucija, vadinama „Japonijos konstitucija“ (日本国憲法 Nihonkoku Kenpō), sukurta amerikiečių okupacijos metais ir turėjo pakeisti karinę ir absoliučios monarchijos konstituciją bei užtikrinti liberalios demokratijos atsiradimą. Iki šiol nepadarytas nė vienas konstitucijos pakeitimas.

Vardai ir kreipiniai

Titulo kilmė

Seniausieji Japonijos imperatoriai buvo vadinami japoniškos kilmės žodžiu 大君 ookimi (t. y. „didysis vadovas“). Nuo VII a. pradėtas vartoti dabartinis titulas: 天皇 tenno, kuris kilęs iš kinų kalbos ir reiškia „dangaus imperatorius“. Kinijoje imperatoriai tituluojami titulu huangdi.

Vakaruose paplitęs ir imperatoriaus įvardijimas kaip mikado, tačiau šis terminas nėra teisingas, Japonijoje nevartojamas.

Imperatoriaus vardai

Imperatoriai gauna keletą vardų:

Vaikystės vardas – jam būdinga pabaiga mija. Pvz., dabartinio imperatoriaus vaikystės vardas yra Cugu-no-mija.
Tikrasis vardas – Tradiciškai tokie vardai berniukams baigiasi -hito, o mergaitėms – -ko. Pvz., dabartinio imperatoriaus vardas yra Akihito. Jo anūkės – Aiko. Šis vardas Japonijoje nėra tinkamas kreiptis ar vadinti imperatorių, nes pabrėžia jo žmogiškąją prigimtį. Nepaisant to, netolimos praeities imperatoriai Vakaruose dažniausiai vadinami šiais vardais (pvz., Imperatorius Akihito, Imperatorius Hirohito ir pan.).
Pomirtinis vardas – suteikiamas Imperatoriui po mirties. Tai ir būna oficialus vardas, kuriuo imperatoriai dažniausiai vadinami istorijoje. Paskutiniųjų valdžiusių imperatorių vardai buvo suteikiami pagal jų devizus. Pvz., Imperatoriaus Akihito tėvo valdymo devizas buvo Šiova. Toks vardas jam ir suteiktas po mirties – jis tapo imperatoriumi Šiova.

Kol imperatorius gyvas ir neturi pomirtinio vardo, jis dažniausiai tituluojamas tiesiog „Jo šviesybė imperatorius“ (jap. 天皇陛下 tennō-heika), arba „Jo šviesybė dabartinis aukščiausias“ (jap. 今上陛下 Kinjō Heika).

Imperatoriaus sutuoktinė

Nuo senovės imperatorius galėjo turėti tik vieną sutuoktinę, tituluojamą 皇后 kōgō, t. y. „imperatorienė“. Greta jos buvo įteisintos ir sugulovės, kurių vaikai galėdavo paveldėti sostą, jeigu imperatorienė neturėdavo vaikų.

Imperatoriškosios šeimos titulai

Panašiai kaip imperatorius, tris vardus gauna visi imperatoriškosios šeimos nariai. Prie jų pridedami dar ir titulai:

皇太子 Kotaiši – imperatoriškasis princas
親王 Šinno – princas
内親王 Naišinno – princesė
Šeimos narių sutuoktinėms prie vyro titulo pridedama galūnė 妃 hi. Pvz., – kotaišihi – imperatoriškojo princo žmona.

Kreipinys į imperatoriškosios šeimos narius, kurių titulas yra ne imperatorius, yra 殿下 denka. Pvz., Mako naišinno denka

Vedybų tradicijos

Japonijos imperatoriai ir kilmingieji turėjo svarbiausią žmoną ir laikydavo sugulovių.

Japonijos imperatoriai iki Taišio laikotarpio (1912–1926 m.) oficialiai praktikavo poligamiją. Be pagrindinės žmonos imperatorius beveik visada turėjo sugulovių, kurioms priklausė skirtinga hierarchinė padėtis. Suguloves laikė ir kitos dinastijos. Po imperatoriaus Ičidžijo nutarimo kai kurie imperatoriai turėjo dvi imperatorienes (kōgō ir čugu ayra du atskiri titulai šiai situacijai). Sugulovių dėka imperatoriškasis klanas turėjo daugiau palikuonių (sugulovių sūnūs paveldėdavo sostą, jei imperatorienė nesusilaukdavo vaikų).

Iš aštuonių Japoniją valdžiusių imperatorienių nė viena neištekėjo ar pagimdė vaikų įžengusi į sostą. Kai kurios iš jų būdamos našlės susilaukė vaikų prieš tai.

Seniausia vedybų tradicija imperatoriškojoje šeimoje buvo vedybos tarp artimų giminaičių. Buvo manoma, kad toks vaikas bus grynesnio kraujo ir sujung dvi imperatoriškosios šeimos šakas. Neimperatoriškosios šeimos dukros likdavo sugulovėmis, bet imperatoriui Šiomu sugulovę iš Fudživarų klano paskyrus pirmąja žmona imperatoriene Komijo, padėtis pasikeitė.

Japonijos imperatoriai sudarydavo sąjungas su galingais klanais per vedybas. Dažnai būdavo, kad neimperatoriškosios kilmės uošvis darydavo didelę įtaką žentui imperatoriui.

Nuo VII–VIII a. imperatoriai imdavo į pagrindines žmonas moteris iš Fudživarų klano. Prieš tai imperatoriai vesdavo Sogos klano moteris, imperatoriškosios šeimos atstoves ar savo netikras seseris.