Laisvamanybė
From Wikipedia, the free encyclopedia
Laisvamanybė – filosofija, teigianti, kad mąstymą, socialines ir politines nuostatas bei mokslinį pažinimą reikia atsieti nuo dogmų, tradicijų ir religinių autoritetų.[1] Susijusi su ateizmu ir sekuliarizmu.[1] Visuomenėje keičia socialines politines pažiūras, galiausiai ir kultūrines normas.[1]
Laisvamanybės bruožų yra antikos filosofijoje.[1] Viduramžiais laisvamanybė reiškėsi dvejopos tiesos forma.[1] Laisvamanybės forma – deizmas – paplito Šviečiamajame amžiuje tarp prancūzų enciklopedininkų ir anglų filosofų.[1] Gamtotyros, pozityvizmo ir materializmo vyravimas lėmė laisvamanybės suklestėjimą – ji tapo organizuotu tarptautiniu judėjimu. 1880 m. Briuselyje įsteigta Pasaulinė laisvamanių sąjunga.[1] 1952 m. Amsterdame įkurta Tarptautinė humanistinė ir etinė sąjunga, vienijanti apie 20 laisvamanių organizacijų.[1]