La Teno kultūra
From Wikipedia, the free encyclopedia
La Teno (pranc. La Tène) kultūra (V–I a. pr. m. e.) yra Europos ankstyva ikiromėninė geležies amžiaus archeologinė kultūra. Pavadinta pagal archeologinių radinių vietą La Tène Šveicarijoje, už keleto kilometrų nuo Nešatelio ežero. Ten Hanslis Kopas 1857 m. rado didelį artefaktų lobį.
La Teno kultūra (Keltų geležies amžius) | ||||||
---|---|---|---|---|---|---|
|
||||||
Dab. valstybės | Šveicarija, Austrija, pietų Vokietija, Prancūzija, JK, Slovėnija, Vengrija, kt. | |||||
Amžius | Geležies amžius | |||||
Lingvistinė grupė | keltai | |||||
La Teno kultūra buvo paplitusi ankstyvajame geležies amžiuje (nuo 450 m. pr. m. e. iki romėnų užkariavimo I a.) Dunojaus aukštupyje, iš dalies vidurio ir žemutiniame Dunojaus baseine, dabartinėje Prancūzijoje, Šveicarijoje, Austrijoje, pietvakarių Vokietijoje, Čekijoje, Slovakijoje ir Vengrijoje. Šiaurėje ji buvo išsiplėtusi iki Jastorfo kultūros Šiaurės Vokietijoje.[1] Kultūra išsivystė iš ankstyvojo geležies amžiaus Halštato kultūros be ryškaus kultūrinio lūžio stipriai veikiant Viduržemio (graikų, vėlyvajai etruskų) kultūrai. IV a. pr. m. e. įvyko kultūros centro poslinkis.