Karintijos kunigaikštystė

Karintijos kunigaikštystė arba Karintijos hercogystė (vok. Herzogtum Kärnten slovėn. Vojvodina Koroška) – kunigaikštystė, egzistavusi 976–1804 ir 1816–1918 m., priklausiusi Šventajai Romos imperijai, Habsburgų monarchijai. Didžiąją dalį istorijos jos teritorija apėmė sritis, kur dabar yra pietinė Austrija (Karintijos žemė) ir Slovėnija (istorinis Karintijos regionas).

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Herzogtum Kärnten Karintijos kunigaikštystė
Šventosios Romos imperijos kunigaikštystė (976–1804) Austrijos imperijos kunigaikštystė (1815–1867) Austrijos-Vengrijos kunigaikštystė (1867–1918)
← 976 – 1918 →   →   →
Vėliava Herbas
Location of Kunigaikštystė Habsburgų monarchijoje
Sostinė	Sankt Veit an der Glanas (iki 1518), Klagenfurtas (nuo 1518)
Kalbos	lotynų, vokiečių
Valdymo forma	monarchija
Karintijos kunigaikščiai
976–978 (pirmasis)	Henrikas I
1590–1637 (paskutinis atskiras)	Ferdinandas II
Era	viduramžiai, naujieji laikai
- Įkurta	976 m., 976
- Atiteko Austrijai	1918 m.

Istorija

Kunigaikštystė į pietryčius nuo Bavarijos X a. pab.

976 m. Imperatorius Otonas II nusprendė sukurti Šventojoje Romos imperijoje šeštąją kunigaikštystę. Ją jis suformavo iš Bavarijos kunigaikštystei pavaldžių pietrytinių, daugiausia slaviškų markų. Dėl to jis pakėlė Karintijos marką į kunigaikštystės lygį, ir jai priskyrė kitas imperijos pietrytines markas – Krainos, Vindijos, Istrijos, Savijos, Veronos ir kitas. Tokiu būdu kunigaikštystė įkūrimo metu apėmė didžiules žemes dabartinėje Austrijoje, visą Slovėniją, vakarų Kroatiją, šiaurės rytų Italiją.

Pirmuoju kunigaikščiu paskirtas Bavarijos kunigaikščio, Luipoldingo Bertoldo sūnus Henrikas Jaunesnysis. Tačiau jis netrukus įsitraukė į maištą prieš imperatorių, todėl buvo nušalintas, ir Karintija atiduota imperatoriaus sūnėnui Otonui I iš Frankonijos Salijų giminės. Iki pat XII a. pradžios kunigaikštystėje neįsitvirtino pastovesnė vietinė dinastija, ir ją pakaitom paveldėdavo Salijai, Liudolfingai, Epšteinai ir kitos Imperijos kilmingųjų giminės.

Nepastovus paveldėjimas kunigaikštystėje lėmė spartų jos valdų mažėjimą. Jau 1012 m. ji neteko Istrijos, 1040 m. – Krainos markos, o vėliau atsiskyrė Štirijos marka. Veronos markgrafystė išliko dinastinėje unijoje iki 1151 m., kol joje valdžią paėmė Badeno kunigaikščiai.

Po XII a. kunigaikštystės teritorija beveik nebekito. Ji sustiprėjo XII a., kuomet įsigalėjo pastovi Sponheimo dinastija, kilusi iš Sponheimo grafystės. Žymiausias kunigaikštis buvo Bernhardas. Paskutinis Sponheimas Ulrichas III testamentu paliko kunigaikštystę Zalcburgo vyskupui, tačiau ją nukariavo Bohemijos karalius Otokaras (1269–1276). Habsburgų kilmės imperatorius Rudolfas I nugalėjo Otokarą, o Karintiją atidavė Gerco grafystės Meinhardinams. Jie viešpatavo iki 1335 m., kol paskutinis jų, Henrikas IV, mirė nepalikdamas įpėdinio.

Galiausiai 1335 m. kunigaikštystė buvo atiduota Habsburgams ir liko Habsburgų monarchijoje iki pat XX a. Habsburgai Austrijos erchercogai paveldėdavo Karintiją kartu su Kraina, Štirija ir Goricija. Tik 2 kartus šios kunigaikštystės išskirtos iš bendrų Habsburgų valdų kaip Vidinė Austrija, valdoma atskiros dinastinės linijos. Iš visų Vidinės Austrijos kunigaikštysčių Karintija buvo labiausiai germanizuota. Senųjų Karintijos gyventojų slavų

Po Šventosios Romos imperijos panaikinimo 1804 m. Karintijos kunigaikštystė panaikinta ir tiesiogiai inkorporuota į Austrijos imperiją. Tačiau 1809 m. jos teritoriją užėmė Napoleonas, kuris ją įjungė į Prancūzijai pavaldžias Ilyrijos provincijas. 1816 m. jas susigrąžino Austrija, kuri vėl atkūrė kunigaikštystę sau pavaldžios Ilyrijos karalystės sudėtyje. XIX a. viduryje karalystei nunykus, Karintija vėl liko tiesiogiai pavaldi Austrijos imperijai, o vėliau – Austrijai-Vengrijai.

Pasibaigus I Pasauliniam karui Sen Žermeno sutartis numatė Austrijos-Vengrijos padalinimą. Remiantis etniniu principu Karintijos kunigaikštystė buvo padalinta į tris dalis. Didžioji, vokiškai kalbanti dalis palikta Austrijai, pietvakarinė dalis (Džulijos marka) atiteko Italijos karalystei, o du pietiniai slovėniškai kalbantys slėniai – Jugoslavijos karalystei. Jugoslavija buvo nepatenkinta šiuo padalinimu ir jos armija įsiveržė į Austrijos Karintiją ir net užėmė istorinę sostinę Klagenfurtą. Tačiau 1920 m. suorganizuotas plebiscitas lėmė, kad Sen Žermeno sutartimi nustatytos sienos nebuvo pakeistos. Kunigaikštystės teritorijos išlieka padalintos iki dabar.

Kunigaikščiai

Austrijos istorija
Keltai (Norikas)
Romos imperija (Norikas, Retija)
Avarų marka, Karantanija
Frankų imperija
Šventoji Romos imperija
Ostarrîchi (Babenbergai)
Habsburgų monarchija:
Austrijos kunigaikštystė > Austrijos erchercogystė > Austrijos imperija > Austrija-Vengrija
Vokiečių Austrija
Pirmoji Respublika
Trečiasis Reichas (Anšliusas)
Antroji Respublika
Istoriniai regionai:
Štirija, Karintija, Zalcburgas, Austrija, Tirolis, Burgenlandas, Forarlbergas

Slovėnijos istorija
Slovėnijos priešistorė (Keltai)
Romos imperija (Panonija)
Samo valstybė, Karantanija
Frankų imperija:
Krainos, Karantanijos markos
Šventoji Romos imperija
Krainos, Karintijos, Štirijos kunigaikštystės
Habsburgų monarchija
Jugoslavijos karalystė
Trečiasis Reichas
Jugoslavija (Slovėnija)
Slovėnija
Istoriniai regionai:
Kraina, Štirija, Karintija, Pajūris, Prekmurjė

Ankstyvieji kunigaikščiai

• Henrikas I (976–978 m.), Luitpoldingai,
• Otonas I (978–985 m.), Salijai,
• Henrikas I (985–989 m.), pakartotinai, Luitpoldingai,
• Henrikas II (989–995 m.), Otonai,
• Henrikas III (995–1002 m.), Otonai,
• Otonas I (1002–1004 m.), pakartotinai, Salijai,
• Konradas I (1004–1011 m.), Salijai,
• Adalberas (1011–1035 m.), Epšteinai,
• Konradas II (1036–1039 m.), Salijai,
• Henrikas IV (1039–1047 m.), Salijai,
• Velfas (1047–1055 m.), Senieji Velfai,
• Konradas III (1056–1061 m.), Ezonidai,
• Bertholdas II (1061–1077 m.), Zėringenai,
• Luitpoldas (1077–1090 m.), Epenšteinai,
• Henrikas V (1090–1122 m.).

Sponheimo dinastija

Kunigaikštystės herbas iki 1246 m.

• Henrikas IV (1122–1123 m.),
• Engelbertas (1123–1134 m.),
• Ulrichas I (1134–1144 m.),
• Henrikas V (1144–1161 m.),
• Hermanas II (1161–1181 m.),
• Ulrichas II (1181–1201 m.),
• Bernhardas (1202–1256 m.),
• Ulrichas III (1256–1269 m.).

Vėlyvosios dinastijos

• Otokaras (1269–1276 m.), Pšemislai,
• Rudolfas I (1276–1286 m.), Habsburgai,
• Meinhardas (1286–1295 m.), Meinhardinai,
• Henrikas VI (1295–1335 m.), Meinhardinai (valdė kartu su broliais Liudviku (1295–1305 m.) ir Otonu III (1295–1310 m.).

Habsburgai

• Otonas IV (1335–1339 m.),
  • Albertas II (1335–1358 m.),
• Frydrichas (1358–1362 m.),
  • Rudolfas II (1358–1365 m.),
• Albertas III (1365–1395 m.).

Leopoldinų linija

• Leopoldas (1379–1386 m.),
• Viljamas (1386–1406 m.),
• Ernestas (1406–1424 m.),
• Frydrichas V.

Habsbugų pagrindinė linija

(Sutapo su Austrijos erchercogų linija m.)

• Maksimilijonas I (1493–1519 m.),
• Karolis I (1519–1521 m.),
• Ferdinand I (1521–1564 m.).

Vidinės Austrijos linija

• Karolis II (1564–1590 m.),
• Ferdinandas II (1590–1619 m.).

Tolesnė kunigaikščių linija sutapo su Austrijos erchercogų linija.