Ivanas Rūstusis
From Wikipedia, the free encyclopedia
From Wikipedia, the free encyclopedia
Ivanas Vasiljevičius (rus. Иоа́нн Васи́льевич; pramintas Ivanu Rūsčiuoju (Žiauriuoju), vėliau Ivanu: Ioanu IV; 1530 m. rugpjūčio 25 d. Kolomenskojės k. – 1584 m. kovo 18 d. Maskvoje) – Maskvos didysis kunigaikštis ir pirmasis Rusijos caras (nuo 1547 m.) valdęs 1533 m. – 1584 m. (išskyrus 1575–1576 m., kai nominaliai caru buvo Simeonas Bekbulatovičius)[1].
| Ivanas Rūstusis | |
|---|---|
| Rusijos caras | |
 | |
| Riurikaičiai | |
| Gimė | 1530 m. rugpjūčio 25 d. Kolomenskojė |
| Mirė | 1584 m. kovo 18 d. (53 metai) Maskva |
| Palaidotas (-a) | Archangelsko soboras Maskvoje |
| Tėvas | Vasilijus III |
| Motina | Elena Glinskaja |
| Sutuoktinis (-ė) | 1) Anastasija Romanova 2) Marija Temriukovna 3) Marfa Sobakina 4) Ana Koltovskaja 5) Ana Vasilčikova 6) Vasilisa Melenteva 7) Marija Nagaja |
| Vaikai | Dmitrijus Ivanas Fiodoras I Vasilijus Dmitrijus Uglickis Ana Marija |
| Pirmasis Rusijos caras Maskvos didysis kunigaikštis | |
| Valdė | 1533 m. - 1584 m. (~51 metai) |
| Pirmtakas | Vasilijus III |
| Įpėdinis | Fiodoras I |
 Vikiteka | Ivanas Rūstusis |
Maskvos didžiojo kunigaikščio Vasilijaus III ir Elenos Glinskajos sūnus. Tėvo linija buvo kilęs iš Ivano Kalitos dinastijos, motinos linija – iš Mamajaus, kuris buvo laikomas Lietuvos kunigaikščių Glinskių giminės pradininku.[2] Pramotė Sofija Paleolog buvo kilusi iš Bizantijos imperatorių dinastijos. Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto proproanūkis.
Gimė 1530 m. rugpjūčio 25 d. Kolomenskoje kaimelyje. Jis buvo pagrindinis paveldėtojas, nors į sostą dar kandidatavo ir jo tėvo broliai: kunigaikščiai Andrejus ir Jurijus. 1533 m. sunkiai susirgęs Vasilijus III, numatė sau greitą mirtį ir sudarė septynerių bajorų komisiją, kuri privalėjo auklėti bei saugoti sūnų Ivaną iki 15 metų amžiaus.[3] Ivanui buvo vos treji metai, kai jo tėvas didysis kunigaikštis mirė 1533 m. gruodžio 3 d.
Komisija veikė apie metus, tačiau greitai pradėjo irti. Keli Ivano globėjai buvo suimti, kiti išvyko tarnauti LDK kunigaikščiams, bet vistiek Maskvos bajorai aktyviai bandė sulaikyti kitų šalininkų veržimąsi į valdžią. Po gausos konfliktų ir „netikėtų“ mirčių 1545 m. penkiolikmetis Ivanas paveldėjo visavertį Maskvos didžiojo kunigaikščio sostą.[4]
1547 m. sausio 16 d. Maskvos kremliuje Ivanas IV buvo karūnuotas Rusijos caru, taip pat pateptas ir palaimintas Maskvos metropolito Makarijaus. Europoje caro titulas buvo lyginamas su karaliaus vardu. Ivanui IV buvo svarbus pripažinimas kitose valstybėse, taigi 1554 m. Anglijos valdovai oficialiai priėmė jo vardą. 1574 m. Šventosios Romos imperijos imperatorius Maksimilijonas II pasiūlė Ivanui IV rytų cezario pareigas, tačiau tas atsisakė ir pareikalavo pripažinti savąjį titulą, caro vardą. Imperatorius sutiko, daugelis kitų valstybių valdovų irgi, teigiamo atsakymo Ivanas IV nesulaukė tik iš Abiejų Tautų Respublikos.[5]
Ivano IV karūnavimas įtvirtino jo padėtį visuomenėje, tačiau sužlugdė glinskių giminę. 1547 m. įvykusio sukilimo Maskvoje prieš bajorus metu buvo išvaryta dauguma Glinskių kilmės senjorų.[6]
Nuo 1549 m. caras Ivanas pradėjo vykdyti svarbias reformas Rusijos valdyme, jis siekė centralizuoti valstybę, tobulinti karines pajėgas ir įvesti naująjį teisių statutą. Ivano IV įsakymu 1549 m. buvo įsteigtas Zemskio soboras – pirmasis Rusijos parlamentas. 1550 m. įvestas naujasis |caro įstatymų rinkinys, leidžiantis krikščionims oficialiai švęsti jų šventes, o 1555–1556 m. visiškai uždrausta duoklė ir pertvarkyta rusų armija.
1560 m. pradžioje Ioano Vasiljevičiaus sfragistikos reforma pakeitė valstybės herbo ir antspaudo struktūras, ant senojo dvigalvio erelio atsiradęs raitelis simbolizavo Riurikaičių dinastijos giminę.[7]
Caras Ivanas IV negailestingai dorojosi su priešininkais, nuolatos kovojo dėl įtakos ir žemių, valdė galingą kariuomenę, pasižymėjusia savo sunkiosios artilerijos galia. Gerai ekipiruoti rusų šauliai – artilerininkai ir pėstininkai buvo pranašesni netgi už Europos valstybių batalionus.[8]
Siekdamas užmegzti draugiškus santykius, Ivanas IV buvo lojalus Kazanės chanui Šach-Ali ir sudarė taikos uniją su jo chanatu, tačiau neilgam. 1546 m. naujuoju chanu tapęs Safa-Girejas pareiškė nenorįs taikiai bendrauti su Rusija.[9] Caras Ivanas nutarė surengti 3 ekspedicijas prieš Kazanės chanatą:
1554–1556 m. Ivanas IV surengė du žygius į Astrachanės chanatą:
Nuo 1541 m. Krymo chanatas pradėjo aktyviai puldinėti Rusijos teritoriją:
Nesusitarus su Rusiją dėl valstybės ribų, švedai surinko flotilija puolimui:
Ivanas Vasiljevičius planavo užsikovoti Baltijos žemes, taigi jam buvo svarbu susikurti galingą flotilę, rasti tiesioginį išėjimą į Baltijos jūrą, nepriklausant nuo Lietuvos ar Švedijos. Livonijos regionas labiausiai tiko tam:
1575 m. kandidatavo į Abiejų Tautų Respublikos karalius, tačiau išrinktas nebuvo. 1576 m. surinkta naujoji Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stepono Batoro kariuomenė sėkmingai kariavo su rusais Livonijoje, atsikovojo Polocką ir apgulė Pskovą. 1582 m. buvo pasirašyta 10 metų trukmės Jam Zapolės taikos sutartis su Abiejų Tautų Respublika. Rusija prarado visas Livonijos žemes ir Polocką, karas buvo pralaimėtas.[16]
Ivanas IV buvo ne tik visą griaunantis tironas, tačiau ir gabus mokslams asmuo, eruditas, turintis fenomenalią atmintį.[17] Jis buvo vienas iš svarbiausių Rusijos istorinių laiškų autorius, caras buvo rašęs Elžbietai I, Steponui Batorui bei Jonui Chodkevičiui. Taip pat Ivanas Vasiljevičius buvo puikus oratorius ir kūrė smulkius grožinės literatūros kūrinius.[18]
Caro Ivano įsaku buvo surinktas Rusijos istorinių dokumentų sąvadas (rus. Лицевой летописный свод), įrengtas knygų spausdinimo cechas bei pradėtas statyti Palaimintojo Vasilijaus soboras Raudonojoje aikštėje.
Caras turėjo gausią asmeninę biblioteką kremliuje, tačiau vienų Maskvos gaisrų metu jos sankaupos buvo prarastos.
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.
