From Wikipedia, the free encyclopedia
Indoeuropiečių kalbos – didelė iš indoeuropiečių prokalbės išsivysčiusių kalbų grupė, siejama leksinių, fonologinių, semantinių panašybių ir kalbos struktūros bendrybių. Indoeuropiečių kalboms priklauso dauguma Europos kalbų, taip pat daug kalbų pietvakarių, centrinėje ir pietų Azijoje.
Indoeuropiečių kalbos | |
Paplitimas | Europa, Pietų, Pietvakarių, Centrinė Azija, nuo XVI a. ir Amerika, Sibiras, Australija |
---|---|
Kalbų skaičius | 439 |
Kilmė | Indoeuropiečių prokalbė |
Geografinis paplitimas | |
Klasifikacija | Anatolijos, indų, iranėnų, graikų, italikų, keltų, germanų, armėnų, tocharų, slavų, baltų, albanų |
Tai viena iš gausiausių kalbų šeimų, ją sudaro daugiau nei 400 kalbų,[1] kuriomis šneka apie 3 mlrd. žmonių.[2]
Ankstyviausius rašytinius paminklus palikusi indoeuropiečių kalba yra hetitų (XVIII a. pr. m. e.).[3]
Indoeuropiečių kalbos skirstomos į šias kalbų grupes:
Kitos išnykusios indoeuropiečių kalbos, apie kurias labai maža duomenų ir kurios jungiamos į hipotetinę paleobalkanų kalbų grupę:
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.