Hablo dėsnis
From Wikipedia, the free encyclopedia
Hablo dėsnis teigia, kad galaktikų tolimo greitis v yra proporcingas jų nuotoliui R nuo stebėtojo. Tyrinėjant galaktikų spektrus buvo surastas raudonasis poslinkis - tai reiškia, jog galaktikos dideliu greičiu tolsta nuo mūsų, taigi Visata plečiasi. Po beveik dešimtmetį trukusių tyrinėjimų 1929 metais dėsnį pirmieji suformulavo Edvinas Hablas ir Miltonas Humansonas:
čia
- H - Hablo konstanta.
Stebėjimais pagrįstas Hablo dėsnis padėjo pamatus besiplečiančio kosmoso paradigmai ir šiandien yra vienas iš labiausiai cituojamų darbų Didžiojo sprogimo teorijai patvirtinti. Naujausi Hablo konstantos skaičiavimai naudojant WMAP palydovą prasidėjo 2003 metais, nustatyta konstantos vertė yra 71 ± 4 (km/s)/Mpc. 2006 metų rugpjūtį orbitinėje Chandra X-ray observatorijoje NASA gavo Hablo konstantą kiek mažesniu tikslumu – 77 (km/s)/Mpc su ± 15 % paklaida.
Iš Hablo dėsnio išplaukia, kad bet kurioje vietoje esančiam stebėtojui atrodo, jog visos galaktikos tolsta nuo jo į visas puses nevienodais greičiais: kuo toliau galaktika, tuo jos greitis didesnis. Dabar žinomos galaktikos, kurių tolimo greitis siekia 97% šviesos greičio.