From Wikipedia, the free encyclopedia
Geležinė skrybėlė (vok. Eisenhaube, sen.vok. Iŝenhut, pranc. chapel de fer) – viduramžių Europos plačiabrylės skrybėlės pavidalo šalmas.[1]
Kai kurios geležinės skrybėlės būdavo labai gilios, ir jų kraštas paslėpdavo veidą, todėl skrybėlė turėdavo akių plyšį.[2]
Plačiai naudotas pėstininkų, lankininkų bei arbaletininkų nuo XII a. Nuo XIV a., kai pėstininkų reikšmė ėmė didėti, tokius šalmus ėmė nešioti bajorai, norintys įsiteikti samdomiems kareiviams, ir net karaliai.[3] Tiesa, jų geležinės skrybėlės dažnai būdavo dailesnės, dažnai su apatinę veido dalį saugančiais antsmakriais.
Geležinės skrybėlės išnyko XVI a. viduryje, kai jos vėl išpopuliarėjo landsknechtų tarpe, bet tuo metu pakito jų forma ir jos tapo lengvesnėmis ir patogesnėmis geležinėmis kepurėmis su snapeliu nuo saulės, primenančiomis beisbolo kepuraites.[4]
Skrybėlės pavidalo šalmus naudojo ne tik europiečiai. Japonų ashigaru pėstininkai dėvėjo jingasa – šalmus, panašius į kūgiškas japonų valstiečių skrybėles.
Geležinės skrybėlės tipo šalmai grįžo XX a. pradžioje. Britų ir amerikiečių Brodžio šalmai (Brodie helmet) ir prancūzų Adriano šalmai (Adrian helmet), naudoti Pirmajame pasauliniame kare, pagal formą yra geležinės skrybėlės. Britai tuos šalmus naudojo ir Antrajame pasauliniame kare.
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.