From Wikipedia, the free encyclopedia
Edgaras Alanas Po (angl. Edgar Allan Poe, 1809 m. sausio 19 d. – 1849 m. spalio 7 d.) – amerikiečių poetas, novelių rašytojas, redaktorius ir literatūros kritikas. Jis laikomas Amerikos romantizmo judėjimo dalimi. Geriausiai žinomos jo mistiškos ir kraupios istorijos. Po yra laikomas detektyvinio žanro pradininku. Glaudžiai siejamas su mokslinės fantastikos žanru. Po buvo pirmasis garsus amerikiečių rašytojas, bandęs pragyventi iš rašymo, tačiau susidūrė su finansiniais sunkumais.
 |
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
| Edgar Allan Poe | |
|---|---|
 | |
| Gimė | 1809 m. sausio 19 d. Bostonas, JAV |
| Mirė | 1849 m. spalio 7 d. (40 metų) Baltimorė, JAV |
| Pilietybė | Amerikietis |
| Profesija | Poetas, apsakymų rašytojas, redaktorius, literatūros kritikas |
| Žanrai | Fantastika, Siaubo |
| Literatūros judėjimas |
Romantizmas |
| Sutuoktinis | Virginia Eliza Clemm Poe |
 | |
Edgaras Alanas Po gimė Bostone, Masačiusetse, tėvų neteko labai anksti. Po buvo priglaustas Džono ir Francės Alanų, gyvenusių Ričmonde, Virdžinijoje, tačiau nebuvo įsivaikintas. Po neilgai trukusių studijų Virdžinijos universitete ir nevykusio bandymo ką nors pasiekti kariuomenėje, Po ir Alanų šeimos keliai išsiskyrė. Kaip tik tada, likęs vienas, Po pradėjo publicisto karjerą. Savo karjerą pradėjo kukliai – anoniminiu poemų rinkiniu, pasirašęs Bostoniečio slapyvardžiu.
Po neilgai rašė poeziją, vėliau nusprendė kurti prozą, kelerius kitus metus dirbo žurnalistu, per tą laiką išgarsėjo savitu kritikos stiliumi. Dirbdamas jis turėjo nuolat kraustytis iš miesto į miestą, įskaitant Baltimorę, Filadelfiją ir Niujorką. 1835 metais Baltimorėje 26 metų amžiaus Po vedė Virdžiniją Clemm, savo trylikametę pusseserę. 1845 metų sausį buvo išleista jo kurta poema „Varnas", kuri akimirksniu išpopuliarėjo. Po dvejų metų nuo tuberkuliozės mirė Po žmona. Jis pradėjo planuoti nuosavo žurnalo leidybą, The Penn (vėliau pervadintas The Stylus), tačiau mirė prieš jam pasirodant apyvartoje. 1849 metais spalio 7 dieną, būdamas gyvybingu,dar jaunu 40 metų vyru, Po mirė, o mirties priežastys dar iki šiol nenustatytos. Spėjama, kad tai nutiko dėl besaikio alkoholio vartojimo, smegenų perkrovos, choleros, narkotikų, širdies ligos, pasiutligės, tuberkuliozės ar pasikėsinimo į savo gyvybę.
Edgaro Alano Po palikimas turėjo įtakos Jungtinių Valstijų ir viso pasaulio literatūrai, taip pat ir tokioms mokslo sritims kaip kosmologija ir kriptografija. Jo darbų įtaka pastebima populiariojoje literatūroje, muzikoje, filmuose ir televizijoje. Daugelis vietų, kuriose gyveno Po, paversta muziejais.
Edgaras Po gimė 1809 m. sausio 19 dieną, Bostone, Masačusetso valstijoje. Jis buvo antrasis vaikas aktorių Elizabetos Arnold Hopkins Po ir Davido Po jaunesniojo šeimoje, turėjo vyresnį brolį Viljamą Henrį Leonardą Po ir jaunesnę seserį Rosaliną Po. Edgaras galėjo gauti vardą Viljamo Šekspyro dramos „Karalius Lyras“ personažo garbei. Šią dramą jo tėvai vaidino 1809 metais. 1810 metais tėvas paliko šeimą, o po metų nuo džiovos mirė motina. Po buvo priglaustas Džono Alano, pasiturinčio škotų prekeivio Ričmonde, Virdžinijos valstijoje. Džonas Alanas prekiavo gausybe įvairių prekių, įskaitant tabaką, gelumbę, kviečius, paminklus ir vergus. Alanai buvo globėjiška šeima, tačiau formaliai taip ir neįsivaikino Po, net davę jam vardą „Edgaras Alanas Po“.
Alanų šeima pakrikštijo Po episkopalinėje bažnyčioje 1812 metais. Džonas Alanas lepino ir drausmino savo auklėtinį. 1815 m. šeima persikėlė į Angliją. 1816 metais Po trumpą laikotarpį klausėsi paskaitų gramatikos mokykloje Irvine, Škotijoje (Džono Alano gimtinėje). Iki 1817 metų vasaros mokėsi internatinėje mokykloje Čelsyje. Vėliau įstojo į „Reverend John Bransby’s Manor House School“, tada buvusią už 4 mylių (6 km) į šiaurę nuo Londono.
1820 metais Po kartu su Alanais persikraustė atgal į Ričmondą Virdžinijoje. 1825 m. mirė Džono Alano draugas ir verslo rėmėjas Viljamas Galtas, manoma – turtingiausias Ričmondo gyventojas. Jis paliko Alanui kelis akrus nekilnojamojo turto. Palikimas buvo įvertintas 750 000 JAV dolerių. Tų pačių metų vasarą Alanas išleido savo didžiulius turtus įsigydamas dviejų aukštų plytinį namą, kuris vadinosi „Moldavija“. Manoma, jog Po buvo susižadėjęs su Sara Elmira Royster, prieš 1826 metų vasarį užsiregistruodamas į Virdžinijos universitetą studijuoti kalbų. Tuo laikotarpiu universitete buvo įsišaknijusios jo įkūrėjo Tomo Džefersono idėjos. Universitetas turėjo griežtas taisykles prieš lošimą, žirgų lenktynių lažybas, ginklus, tabaką ir alkoholį. Tačiau šios taisyklės buvo visiškai ignoruojamos. Džefersonas įvedė studentų savivaldos sistemą, leidusią jiems patiems pasirinkti studijas, patiems susitarti dėl apgyvendinimo ir pranešinėti apie visus prasižengėlius dėstytojams. Unikalioji sistema buvo chaotiška, pakilo išmestųjų skaičius. Būtent tuo metu Po išsiskyrė su Royster ir nutolo nuo savo globėjo dėl polinkio lošti. Po tvirtino, jog Alanas nedavė jam pakankamai pinigų norimoms studijoms, būtiniems tekstams bei neapstatė buto. Alanas siuntė papildomus pinigus ir drabužius, tačiau Po skolos augo. Praėjus metams Po metė universitetą ir 1827 metų balandį išvyko į Bostoną. Jis nemanė, jog yra laukiamas Ričmonde, ypač po to, kai sužinojo, kad jo mylimoji Royster ištekėjo už Aleksandro Šeltono. Tuo metu Po užsidirbdavo iš atsitiktinių darbų, tokių, kaip raštininkas ir žurnalistas. Kažkuriuo metu pasirašinėjo slapyvardžiu Henri Le Rennet.
1827 m. gegužės 27 d., nebegalėdamas pats išsilaikyti, Po verbavosi į Jungtinių Valstijų kariuomenę kaip eilinis. Pasivadinęs Edgaru A. Periu, jis tvirtino, jog yra 22 metų amžiaus, nors iš tiesų jam tebuvo 18 metų. Iš pradžių jis tarnavo Nepriklausomybės forte Bostone už penkis dolerius per mėnesį. Tais pačiais metais Po išleido pirmąją knygą – keturiasdešimties puslapių poezijos rinkinį „Tamerlane ir kiti eilėraščiai“, pasirašęs „Bostoniečiu“. Buvo išspausdinta tik 50 kopijų, kurios faktiškai nesusilaukė jokio dėmesio. Po pulkas buvo perkeltas į Moultrie Fortą Čarlstone, Pietų Karolinoje. Jie keliavo brigu „Waltham“, 1827 m. lapkričio 8 d. buvo paaukštintas iki techniko, eilinio krautuvininko, kuris ruošė artilerijai granatas, o jo mėnesinis atlyginimas padvigubėjo. Po dvejų metų tarnybos ir pasiekęs artilerijos seržanto majoro laipsnį (aukščiausią, kurį gali pasiekti puskarininkis), Po nusprendė savo penkerių metų tarnybą baigti anksčiau. Jis atskleidė savo tikrąjį vardą ir jo byla buvo perduota vyriausiajam jo būrio pareigūnui, leitenantui Hovardui. Hovardas nusprendė, kad Po bus paleistas, tik jei jis susitaikys su Džonu Alanu. Leitenantas parašė Alanui laišką, tačiau šis neužjautė Po. Praėjo keli mėnesiai, o Alanas maldavimus ignoravo. Jis net neparašė Po apie pamotės ligą. Francė Alan mirė 1829 metų vasario 28 dieną. Po apsilankė praėjus dienai po laidotuvių. Galbūt suminkštintas žmonos mirties, Džonas Alanas sutiko paremti Po prašymą atleisti jį iš tarnybos ir atsiimti prašymą iš Jungtinių Valstijų Karinės akademijos Vestpointe.
1829 m. balandžio 15 d. Po buvo paleistas iš tarnybos, po to, kai surado, kas vietoje jo baigė tarnybos terminą. Prieš palikdamas Vakarų kyšulį, Po trumpam persikraustė atgal į Baltimorę. Ten aplankė savo našlę tetą Mariją Clemm, jos dukterį Virdžiniją Clemm (Po vyriausioji pusseserė), savo brolį Henrį ir neįgalią močiutę Elizabetą Cairnes Po. Per tą laiką Po išleido savo antrąją knygą „Al Aaraaf, Tamerlane ir Minorinės Poemos“, Baltimorėje 1829 metais.
Po grįžo į Vestpointą ir buvo priimtas į aukštąją mokyklą kadetu, 1830 m. liepos 1 d. Tų pačių metų spalį Džonas Alanas antrą kartą vedė – žmona tapo Luisa Patterson. Ši santuoka ir aštrūs ginčai su Po dėl Alanui gimusio vaiko, privertė patėvį galutinai išsižadėti Po. Rašytojas nusprendė palikti Vestpointą tyčia patekdamas į karo teismą. 1831 metų vasario 8 d. jis buvo apkaltintas šiurkščiu pareigos nepaisymu ir įsakymų nevykdymu, kai atsisakė klausyti rikiuotės, kursų ir bažnyčios. Po tyčia įtikinėjo esantis nekaltas, kad paskatintų pašalinimą, žinodamas, kad bus pripažintas kaltu.
1831 m. vasarį Po išvyko į Niujorką ir išleido trečiąjį eilėraščių komplektą, pavadintą tiesiog „Eilėraščiai“. Knyga buvo finansuota bičiulių kadetų iš Vestpointo. Daug jų paaukojo po 75 centus šiam reikalui ir buvo surinkta 170 JAV dolerių. Jie tikėjosi eilėraščių panašių į satyrinius kūrinius, kuriuos Po rašė apie vadovaujančius pareigūnus. Knyga buvo atspausdinta „Elam Bliss’e“ Niujorke ir joje buvo puslapis su užrašu: „Ši knyga su didžiausia pagarba dedikuota J. V. Kadetų korpusui“. Knygoje vėl buvo išspausdinti ilgi eilėraščiai „Tamerlane“ ir „Al Aaraaf“, tačiau taip pat ir šeši prieš tai niekur nepublikuoti eilėraščiai, tokie, kaip ankstyvoji „Helenai“ versija, „Israfel“ ir „Miestas jūroje“. 1831 metų kovą Po grįžo į Baltimorę pas tetą, brolį ir pusseserę. Tų pačių metų rugpjūčio 1 mirė Po vyresnysis brolis Henris, sirgęs alkoholio sukeltomis ligomis.
Mirus broliui, Po ėmė rimčiau siekti rašytojo karjeros. Jis tam pasirinko sudėtingą laiką Amerikos leidyboje. Po buvo pirmasis žymus amerikietis, bandęs pragyventi iš rašymo, tačiau suvaržytas tarptautinio darbų pardavimo įstatymo. Leidėjai dažnai verčiau nelegaliai įsiveždavo britų autorių darbų kopijų, nei mokėdavo naujiems amerikiečių kūrėjams. Taip pat pramonė buvo ypatingai pažeista po 1837 m. panikos. Nepaisant tuo laikotarpiu vyravusio banguojančio Amerikos periodinių leidinių augimo, iš dalies pakurstyto naujų technologijų, daugelis jų buvo išleisti tik kelis kartus, o leidėjai dažnai atsisakydavo mokėti jų rašytojams arba sumokėdavo daug vėliau nei buvo žadėta. Po per visus savo mėginimus užsiimti sėkminga literatūrine karjera, būtų priverstas nuolatos nusižeminančiai prašyti pinigų ir kitokios paramos visą likusį gyvenimą.
Po ankstyvųjų poetinių bandymų, Po susitelkė ties proza. Jis išleido kelias istorijas Filadelfijos leidiniuose ir pradėjo rašyti savo pirmą ir vienintelę dramą Politian. Baltimorės laikraštis The Saturday Visitor 1833 m. spalį apdovanojo Po už jo novelę „Rankraštis, rastas butelyje“. Kūrinys atkreipė žymaus Baltimorės turtuolio Džono P. Kenedžio dėmesį. Jis padėjo Po išleistis dar kelis savo kūrinius ir pristatė jį Tomui W. Vaitui, The Souther Literary Messenger Ričmonde redaktoriui. 1835 m. rugpjūtį Po tapo laikraščio redaktorius padėjėju, tačiau po kelių savaičių buvo atleistas, nes kelis kartus į darbą atėjo girtas. Grįžęs į Baltimorę, Po slapčia vedė savo pusseserę Virdžiniją 1835 m. rugsėjo 22 d. Tuo metu jai buvo 13 metų, nors santuokos liudijime tvirtinama, jog 21. Prisižadėjus gerai elgtis Vaitas priėmė Po atgal į darbą ir rašytojas kartu su Virdžinija ir jos motina išsikraustė į Ričmondą. The Messenger‘e jis pradirbo iki 1837 m. sausio mėn. Per tą laiką laikraščio tiražas išaugo nuo 700 iki 3500 egz. Po laikraštyje išspausdino kelias poemas, knygų recenzijas, kritikas ir istorijas. 1839 m. gegužės 16 dieną Ričmonde įvyko antroji jo ir Virdžinijos Clemm tuoktuvių ceremonija, šį kartą vieša.
Artūro Gordono Pimo Nuotykiai buvo išleisti ir plačiai recenzuoti 1838 metais. 1839 vasarą Po tapo redaktoriaus asistentu Burton‘s Gentleman‘s žurnale. Jis išleido gausybę straipsnių, pasakojimų ir recenzijų, sustiprindamas savo kandaus kritiko reputaciją. Tais pačiais 1839 rinkinys Grotesko ir Arabesko Pasakos buvo išleistas dviem tomais. Po iš to užsidirbo truputį pinigų, nors knyga susilaukė prieštaringų vertinimų. Maždaug po metų Po paliko Burton‘s ir susirado asistento darbą Graham‘s žurnale.
1840 m. liepą Po platino briošiūras, įrodančios, jog jis ketino leisti nuosavą žurnalą – The Stylus. Originalus žurnalo pavadinimas buvo The Penn, planuota jį leisti Filadelfijoje, Pensilvanijoje. 1840 liepos 6 Filadelfijos leidinyje Saturday Evening Post, Po nusipirko reklaminę vietą savo briošiūrai: „The Penn Magazine briošiūra, literatūros žurnalas kas mėnesį redaguojamas ir leidžiamas Filadelfijos mieste, Edgaro A. Po.“ Žurnalas taip ir nebuvo išleistas iki Po mirties. Maždaug tuo metu, jis bandė išsaugoti poziciją Tailoro administracijoje, tvirtindamas, jog yra liberalų partijos narys. Jis tikėjosi, jog su prezidento Tailerio sūnaus Roberto, Po draugo Frederiko Tomo pažįstamo, pagalba bus paskirtas į Filaelfijos Klientūros Namus. Tačiau Po nepasirodė susitikime su Tomu 1842 m. rugsėjo viduryje, tvirtindamas, jog serga, tačiau Tomas tikėjo, jog Po buvo girtas. Nors jam buvo prižadėtas darbas, visos vietos buvo užpildytos kitų kandidatų.
Vieną 1842 m. sausio vakarą Virdžinijai dainuojant ir grojant pianinu, pasirodė pirmieji džiovos, dabar žinomos kaip tuberkuliozė, simptomai. Po apibūdino juos kaip „kraujagyslės plyšimą jos gerklėje“. Dėl Virdžinijos ligos Po ėmė dar daugiau gerti. Jis paliko Graham‘s ir ėmė ieškoti naujo darbo, kurį laiką ieškojo posto vyriausybėje. Rašytojas grįžo į Niujorką, kur trumpai dirbo The Evening Mirror, prieš tapdamas redaktoriumi Broadway žurnale. Ten jis išskyrė save iš kitų rašytojų išspausdindamas kaltinimą Henriui Wadsworth Longfellow‘ui dėl plagiavimo, tačiau pastarasis taip ir neatsiliepė. 1845 m. sausio 29 d. Po poema Varnas buvo išspausdinta Evening Mirror žurnale ir tapo tikra sensacija. Nors ji akimirksniu išgarsino Po vardą, rašytojui už Varną buvo sumokėti tik 9 doleriai.
1846 m. Broadway žurnalas bankrutavo. Po išsikraustė į kotedžą Bronkso rajone Fordhame, Niujorke. Šis namas, dabar vadinamas Po Kotedžu, yra pietrytiniame didžiosios aikštės ir Kingsbridžio kelio kampe. Virdžinija mirė ten 1847 m. sausio 30. Biografai ir kritikai dažnai siūlo nuolatinę Po naudojamą „gražuolės mirties“ temą kildinti iš pasikartojančių jam svarbių moterų netekčių, įskaitant ir jo žmoną.
Tapęs ypač nestabiliu po žmonos mirties, Po pasipiršo poetei Sarai Helen Whitman, gyvenusiai Providence, Rod Ailande. Sužadėtuvės žlugo neva dėl Po girtuokliavimo ir permainingo elgesio. Kaip bebūtų, taip pat yra aiškių įrodymų, jog Whitman motina nuolat kišosi ir darė viską, kad nuverstų nuo bėgių jų santykius. Tada Po grįžo į Ričmondą ir atnaujino santykius su vaikystės mylimąją Sara Elmira Royster.
1849 m. spalio 3 d. Po buvo rastas kliedintis Baltimorės gatvėje, „milžiniškame sielvarte ir… skubios pagalbos poreikyje“, pasak vyro, kuris jį rado – Džozefo W. Walkerio. Po buvo nuvežtas į Vašingtono Koledžo ligoninę, kur mirė 1849 m. spalio 7 d. dieną, penktą valandą ryto. Niekas nesugebėjo paaiškinti kaip Po atsidūrė tokioje baisioje būklėje ir kodėl vilkėjo drabužius, kurie jam nepriklausė. Sakoma, kad tą naktį kai mirė, Po nuolat kartojo vardą „Reynolds“, nors taip ir liko neaišku į ką jis kreipėsi. Kai kurie šaltiniai teigia, jog paskutiniai Po žodžiai buvo: „Viešpatie, padėk mano vargšei sielai.“ Visi jo medicininiai įrašai, įskaitant ir mirties liudijimą, dingo. Tuometiniai laikraščiai apibūdino Po mirties priežastį kaip „smegenų kongestiją“ arba „smegenų paralyžių“, dažnas eufemizmas gėdingos ligos, tokios kaip alkoholizmas. Kad ir kaip būtų, tikroji rašytojo mirties priežastis lieka paslaptimi. Jau nuo 1872 metų atsirado daugybė kitokių spėliojimų, tokių kaip širdies liga, epilepsija, sifilis, cholera ir daug kitų.
Dieną po Po laidotuvių New York Tribune pasirodė ilgas nekrologas, pasirašytas Liudviko. Greitai jis buvo išplatintas visoje šalyje. Straipsnis pradedamas žodžiais: „Edgaras Alanas Po yra miręs. Jis mirė užvakar Baltimorėje. Šis pareiškimas apstulbins daugelį, tačiau tik nedaugeliui sukels sielvartą.“ Greitai Liudviko asmenybė išaiškėjo – tai buvo Rufas Wilmotas Griswoldas – redaktorius, kritikas ir antologas, kuris jau nuo 1842 griežė ant Po dantį. Tačiau kažkokiu būdu Griswoldas tapo Po literatūriniu testamento vykdytoju ir bandė sunaikinti Po reputaciją po jo mirties.
Rufas Griswoldas parašė Po biografijos straipsnį, pavadintą „Didžiojo Autoriaus memuarai“ („Memoir of the Author“), kurį jis įtraukė į 1850 m. rinktinių darbų leidinį. Griswoldas aprašė Po kaip ištvirkusį, nuolat girtą, priklausomą nuo narkotikų beprotį ir kaip įrodymus pateikė jo laiškus. Daugelis jo tvirtinimų buvo arba akivaizdus melas, arba deformuota pusiau tiesa. Pavyzdžiui, dabar tikslai žinoma, jog Po nebuvo priklausomas nuo narkotikų. Griswoldo knyga buvo pasmerkta gerai Po pažinojusių žmonių, tačiau tapo išties populiari. Iš dalies taip nutiko dėl to, jog tuo metu tai buvo vienintėlė pilna rašytojo biografija, išleista dideliu tiražu, o iš dalies dėl to, jog skaitytojai buvo sujaudinti minties, jog skaito „velniško“ žmogaus kūrybą. Laiškai, kuriuos Griswoldas savo knygoje pateikė kaip įrodymus, kaip vėliau paaiškėjo, buvo klastotėms.
Geriausia žinoma Po beletristika yra gotiška, žanras, kuriuo jis tenkino visuomenės skonį. Dažniausios jo temos buvo mirties klausimas, įskaitant ir jos fizinius ženklus, irimo efektas, susirūpinimas neapgalvotu žiaurumu, prisikėlimas iš mirusiųjų ir gedulas. Daugybė jo darbų priskiriami prie tamsiojo romantizmo, literatūrinės reakcijos į transcendentalizmą, kurio Po labai nemėgo. Jis šaipėsi iš jų darbų dėl „metaforų bėgimo“, krypimo į „miglotumą dėl miglotumo“ ir „mistiškumą dėl mistiškumo.“ Kartą laiške Tomui Holley Chiversui Po taip rašė apie transcendentalistus: „tarp jų tik apsimetėliai ir sofistai.“
Be siaubo pasakojimų, Po taip pat kūrė satyras, humoristines pasakas ir pokštus. Kurdamas komiškus įvaizdžius jis naudojo ironiją ir absurdišką ekstravaganciją, dažnai siekdamas išlaisvinti skaitytoją nuo kultūrinio supanašėjimo. Tiesą sakant, pirmasis žinomas Po publikuotas kūrinys „Metzengerstein“ ir jo pirmasis įsiveržimas į siaubo literatūrą iš tiesų buvo apibūdinti kaip parodinė, populiariojo žanro pajuoka. Po taip pat išrado mokslinę fantastiką, aprašydamas savo kūriniuose tokias technologijas kaip karšto oro balionas „Baliono apgaulėje“.
Daugelį savo darbų Po parašė atsižvelgdamas į visuomenės skonį. Dėl to jo kūrybje dažnai sutinkami pseudo mokslai, tokie kaip frenologija ir fizionomika.
Po rašymas atspindi jo literatūrinę teoriją, kurią jis pristatė savo kritikose ir tokiose esė kaip „Poetiniai pradmenys“. Jis nemėgo didaktikos ir alegorijų, nors tikėjo, jog kūrinio potekstė turėtų būti žemiau už kūrinio paviršių. Darbai su akivaizdžiomis reikšmėmis, rašė jis, paniekina meną. Jis tikėjo, jog kokybiškas darbas turi būti trumpas ir susitelkti ties konkrečiu, paprastu veiksmu. Galų gale, Po tikėjo, jog rašytojas turėtų atidžiai skaičiuoti kiekvieną sentimentą ir idėją. „Kompozicijos filosofijoje“, esė kurioje Po aprašo savo metodą rašant „Varną“, jis tvirtino, jog griežtai sekė savo metodu. Vis dėlto buvo diskutuojama ar tikrai jis naudojosi savo sistema. T. S. Eliotas sakė: „Mums yra sunku skaityti šią esė nesusimąsčius, jog jei Po tikrai sudarė savo siužetą taip tiksliai viską apskaičiuodamas, jis galėjo panaudoti jam pernelyg daug sielvarto. Rezultatas sunkiai atitinka metodą.“ Biografas Džosefas Wood Krutchas apibūdina esė kaip „gerokai išradingesnį racionalizacijos meno pratimą.“
Būdamas gyvas Po dažniausiai buvo atpažįstamas kaip kritikas. Bendradarbis kritikas Džeimsas Russell Lowellis pavadino jį „labiausiai nusimanančiu apie savo darbą, filosofiškiausiu ir drąsiausiu kritiku, tarp kada nors Amerikoje rašiusių lakios vaizduotės darbus“, nors jis iškėlė teoriją, jog Po vietoj rašalo kartais naudojo ciano vandenilio rūgštį. Taip pat Po buvo žinomas kaip beletristikos rašytojas ir tapo vienu pirmųjų XIX amžiaus amerikiečių rašytojų, kuris labiau išpopuliarėjo Europoje nei Jungtinėse Valstijose. Po ypač gerbiamas Prancūzijoje, dėka ankstyvųjų Čarlio Baudelaire vertimų. Baudelaire vertimai greitai tapo geriausiais visoje Europoje.
Ankstyvieji Po detektyvai, kurių pagrindinis herojus išgalvotasis C. Auguste Dupinas, padėjo pamatus ateities detektyvinei literatūrai. Seras Artūras Konanas Doilis sakė: „Kiekvienas iš jų (Po detektyvų) yra šaknys, iš kurių ir išsivystė visa literatūra… Kur buvo detektyvinė literatūra, prieš Po įkvėpiant jai gyvybę?“ Amerikos Detektyvų Rašytojai savo apdovanojimams už žanro tobulumą suteikė pavadinimą „Edgars“. Po taip pat turėjo įtakos mokslinei fantastikai, ypač Žiuliui Vernui, kuris parašė Artūro Gordono Pimo nuotykių tęsinį, pavadintą Artūro Gordono Pimo nuotykiai, Le spinx des glaces. Mokslinės fantastikos rašytojas H. G. Velsas pabrėžė: „Pimas parodo, koks intelektualus turėjo būti žmogus, kad jau prieš šimtmetį įsivaizduotų kaip atrodo pietų ašigalis.“
Kaip ir dauguma garsių autorių, Po darbai buvo imituojami nesuskaičiuojamą daugybę kartų. Viena įdomi mada tarp Po kopijuotojų buvo aiškiaregių ir psichologų įtikinėjimai, jog Po dvasia jiems „atsiuntė“ savo poemas tiesiai iš kapo. Viena iš žymiausių tokių aiškiaregių buvo Liza Doten, kuri 1863 m. išleido knygą Eilėraščiai iš Dvasių Pasaulio, kurioje ji tvirtino, jog tai nauji kūriniai „gauti“ iš Po dvasios. Kūriniai buvo paprasčiausi garsių Po eilėraščių, tokie kaip „Varpai“, perdirbiniai. Bet jie skleidė naują, pozityvų požiūrį.
Po susilaikė ne tik pagyrimų. Viljamas Butleris Yeastas buvo vienas griežčiausių Po kritikų, pavadinęs jį „vulgariu“. Transcendentalistas Ralfas Waldo Emersonas perskaitęs „Varną“ pasakė: „Aš jame nieko nematau“ ir pašaipiai palygino Po su „skambaliukų žmogumi“. Aldas Huxley rašė, jog Po kūryba „įgriūva į vulgarumą“, nes yra „pernelyg poetiška“ – tai lygu mūvėjimui deimantinio žiedo ant kiekvieno piršto.
Eureka: prozos poema – tai esė parašyta 1848 m. Joje buvo kosmologinė teorija, kuri nujautė didelio smūgio po 80 metų galimybę. Taip pat ir pirmasis patikimas Olberio paradokso sprendimas. Po vengė mokslinės fantastikos Eurekoje ir vietoje to rašė vedamas aklos intuicijos. Dėl to, šį darbą jis laikė meno kūriniu, o ne mokslo. Tačiau nepaisant to jis vis tiek buvo teisingas ir yra laikomas šedevru. Nors Eurekoje neišvegta mokslinių klaidų. Ypatingai Po spėliojimai prieštaravo Niutono tankio ir planetų sukimosi dėsniams.
Po ypatingai domėjosi kriptografijos mokslu. Filadelfijos laikraštyje Alexander‘s Weekly (Express) Messenger jis įdėjo skelbimą, kviečiantį šifruotojus siųsti jam savo darbus, kuriuos jis mėgino iššifruoti. 1841 m. liepą Po Graham‘s žurnale išspausdino esė pavadintą „Keli žodžiai apie slaptus šifrus“. Pamatęs visuomenės susidomėjimą šia tema, jis parašė „Auksinį Vabalą“ įterpdamas šifrus, kaip pasakojimo dalį. Po pasisekimas kriptografijoje ne tiek pagilino jo žinias šioje sferoje (jo metodas buvo apribotas paprasčiausiu ženklų pakeitimu), kiek supratimą apie žurnalų ir laikraščių kultūrą. Jo nepaprasti analitiniai gabumai, kurie buvo tokie akivaizdūs detektyvuose, Po pastebėjo, jog dauguma visuomenės buvo gana neišprusę ir nesugebėjo perprasti kaip turėtų būti iššifruoti šifrai ir tuo jis pasinaudojo. Sensacija, kurią Po sukūrė demonstruodamas kriptografiją, turėjo didelę įtaką populiarinant šifrus laikraščiuose ir žurnaluose.
Po smarkiai pakėlė visuomenės domėjimąsi kriptografija. Viljamas Friedmanas, žymiausias Amerikos kriptografas, buvo smarkiai įkvėptas Po. Pirmasis Friedmano susidomėjimas šiuo mokslu kilo vaikystėje perskaičius „Auksinį Vabalą“. Vėliau tai pravertė Antrojo Pasaulinio karo metu, šifruojant japonų PURPURINĮ kodą.
Apsakymai
Poezija
Kiti darbai
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.
