Magna Carta Libertatum
From Wikipedia, the free encyclopedia
Magna Carta Libertatum (laisv. vert. Didžioji Laisvių Chartija;, sutrumpintai žinoma kaip Magna Carta – iš lot. „Didysis įstatymas“) - 1215 m. birželio 15 d. Anglijos karaliaus Jono Bežemio išleistas dokumentas, apribojantis absoliučią valdžią.[1] Chartija karaliaus Jono Bežemio patvirtinta 1215 m. birželio mėnesį. Su kai kuriais pakeitimais ji dar kartą patvirtinta 1297 m. Eduardo I. Chartijos esmė - Anglijoje įtvirtinta luominė monarchija.
Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius. |
Šiuo dokumentu įsipareigota valdyti Angliją ir elgtis su jos vasalais atsižvelgiant į feodalinės santvarkos įstatymų reikalavimus. Dokumentas įgaliojo laikytis įstatymų piliečių atžvilgiu. Tokiu būdu buvo sumažinta monarcho valdžia ir dalis jos perduota vasalams. Šis dokumentas vėliau patvirtintas bei vykdomas kitų valdovų ir šiandien yra nerašytosios Anglijos konstitucijos dalis.