Centrinė Amerika
From Wikipedia, the free encyclopedia
From Wikipedia, the free encyclopedia
Centrinė Amerika arba Vidurio Amerika, Šiaurės Amerikos žemyno pietinė dalis (į pietryčius nuo Tehuantepeko sąsmaukos). Šiaurės rytuose ją skalauja Atlanto vandenyno Meksikos įlanka ir Karibų jūra, pietvakariuose – Ramusis vandenynas. Pietryčiuose (ties Darjeno sąsmauka) Centrinė Amerika susisiekia su Pietų Amerika. Centrinės Amerikos ilgis apie 2200 km, plotis svyruoja nuo 48 km iki 960 km, plotas 523,780 km². Centrinę Amerika sudaro:
 |
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
 |
Dažnai Centrinei Amerikai priskiriama ir Meksika ar bent jau jos dalis (Jukatano pusiasalis).
Kai kada regionui priskiriamos ir Karibų jūros salos.
Gyventojai – kreolai, indėnai ir metisai; vyraujanti oficiali kalba – ispanų, vienintelė išimtis Belizas, kuriame kalbama anglų kalba. Yra kalbančių indėnų kalbomis, tačiau šios dažnai neturi oficialios kalbos statuso.
Ramiojo vandenyno krantas šiaurės vakaruose tiesus, toliau į pietryčius – raižytas. Atlanto vandenyno pakrantėje – didelis Jukatano pusiasalis. Jo pietryčiuose giliai į sausumą įsiterpia Hondūro įlanka. Visos didžiosios Centrinės Amerikos žemumos – Tabasko, Jukatano, Moskitų Kranto – yra Atlanto vandenyno pakrantėje. Ramiojo vandenyno pakrantėje žemumų juosta siaura. Išilgai Centrinės Amerikos eina Kordiljerų kalnai, susiformavę kainozojaus eroje, juose dar ir dabar gausu veikiančių vulkanų, dažni žemės drebėjimai. Centrinės Amerikos Kordiljerus sudaro trys išilginiai gūbriai. Ilgiausias iš jų, nutįsęs per visą Centrinę Ameriką, – Vulkaninė (Ramiojo vandenyno) Siera, iš visų 3 gūbrių jis ir aukščiausias (Tachumulko vulkano aukštis 4217 m, Takanos – 4117 m). Kalnuose randama aukso, sidabro, švino, stibio, sieros, Centrinės Amerikos vakaruose – naftos.
Upės trumpos, bet vandeningos. Ramiojo vandenyno baseino upės žiemą nusenka. Jukatano šiaurėje, klintinėje lygumoje, upių beveik nėra. Didžiausi ežerai: Nikaragvos (~8000 km²) ir Managvos (Nikaragvoje), Isabalio (Gvatemaloje). Dirvožemiai ir augalija išsidėstę vertikaliosiomis zonomis. Atlanto pusėje iki 800 m aukščio dirvožemiai latentiniai, sujaurėję, auga drėgnieji tropiniai miškai su palmėmis ir vertingomis medžių rūšimis, daugybė lianų.
Iki europiečių pasirodymo klestėjo vietinės civilizacijos (Majai).
Nuo XVI a. pradžios iki XIX a. pr. didžioji Centrinės Amerikos dalis priklausė ispanų kolonijoms. Panama buvo ispanų kolonijos Naujosios Granados dalis, o likusi ispanų Centrinė Amerika (čia kalbama tik apie žemyninę Centrinę Ameriką) – Naujosios Ispanijos. Dvi kolonijas rytinėje pakrantėje turėjo anglai: tai buvo Belizas ir Moskitų Krantas.
Napoleonui nukariavus Ispaniją, ispanų kolonijos gavo nepriklausomybę, Panama buvo Kolumbijos dalis, o likusios buvusios ispanų valdos (be Meksikos, kuri tapo nepriklausoma kaip Meksika) sudarė Jungtines Centrinės Amerikos provincijas. Ši šalis vėliau suskilo į nepriklausomas valstybes, kurios egzistuoja ir dabar. Čiapas prisijungė prie Meksikos. Panama priklausė Kolumbijai, tačiau vėliau įtakojant JAV, kuri ten norėjo statyti kanalą sujungti Ramiajam vandenynui su Atlantu (Panamos kanalas), Panama atsiskyrė nuo Kolumbijos ir tapo nepriklausoma. Belizas įgavo nepriklausomybę nuo Jungtinės Karalystės, tuo tarpu kita buvusi anglų kolonija – Moskitų krantas – dabar yra Nikaragvos teritorijos dalis.
Centrinės Amerikos klimatą lemia jos padėtis atogrąžose. Žemumose šilčiausio mėnesio vidutinė temperatūra 27–28 °C, šalčiausio – nuo 21–24 °C šiaurėje iki 26 °C pietuose. Šiaurės rytų šlaituose gausiai lyja ištisus metus, per metus iškrenta 1500–7000 mm kritulių, didesnė dalis pietinėje dalyje. Ramiojo vandenyno pakrantėje žiemą būna sausra (šiaurėje 6–7 mėn., pietuose 3 mėn.), kritulių per metus 1000–1700 mm. Tarpukalnių daubose ir Jukatano šiaurės vakarų dalyje kritulių iki 500 mm per metus.
.svg){kind=small}
