Bel canto

Bel canto (bel kantas, iš italų k. „gražus dainavimas“, paprastai neverčiama ir neadaptuojama, taip pat bellezze del canto ir bell’arte del canto) – terminas, vartojamas apibūdinti XVIII a. ir XIX a. pirmos pusės itališką dainavimo stilių, arba, dažniau − siejamas su XIX a. pr. kompozitorių Dž. Rosinio, V. Belinio ir G. Donicečio operomis.

Bel canto neturi tikslaus apibrėžimo ir įvairiai interpretuojamas. Bendrai jis apibūdina išraiškingą, melodingą, lengvą dainavimo stilių, naudojant legato visame vokalo diapazone ir lengvus tonus aukštame registre. Bel canto suvokiamas kaip priešprieša vokiškam ir ypač R. Vagnerio sunkiam, galingam ir kalbėjimu paremtam dainavimui. R. Vagneris pats atmetė itališką dainavimo modelį teigdamas, kad juo tesirūpinama kaip gražiau išdainuoti G ir Ab natas. Pasak. R. Vagnerio, vokiškas dainavimas yra dvasiškai energingas, pakeliantis dainavimo jausmingumą į nepralenkiamo ekspresyvumo viršūnes. XIX a. viduryje bel canto dainavimo tradicija sunyko, nusileisdama vokiškam dainavimo stiliui. 1858 m. Dž. Rosinis esą pasakęs: „Kas dėl mūsų, mes praradome savo bel canto“ [kitiems]. XX a. pr. vokiečių muzikologai bel canto sąvoką pritaikė 1630−1640 m. išsivysčiusiam Venecijos operų ir Romos kantatų dainavimo stiliui, tuo sukeldami dar daugiau sumaišties bel canto suvokime. Paprastai bel canto siejamas su XIX a. pr. italų operos dainavimo stiliumi. Tarp paminėtinų bel canto atlikėjų: sopranas Farinelis, tenoras Manuel del Popolo García, jo duktė, dramatinis sopranas Maria Malibran ir sopranas Jenny Lind.

Šaltiniai

• Grove Music Online, 2001 Archyvuota kopija 2017-08-26 iš Wayback Machine projekto.
• Encyclopaedia Britannica