Bahajų tikėjimas
From Wikipedia, the free encyclopedia
Bahajų tikėjimas – pasaulinė nepriklausoma apreiškimu besiremianti religija (t. y. religija, turinti savo Šventąjį Raštą), įkurta Baha’u'llah (tarti Bahà-Ulà) Persijoje, XIX a. viduryje. Tikėjimo išpažinėjų yra 222 valstybėse;[1] atstovaujama daugiau kaip 2100 įvairių etninių, rasinių grupių ir genčių;[reikalingas šaltinis] jos šventieji raštai išversti į daugiau kaip 800 kalbų;[reikalingas šaltinis] ir turi apie septynis milijonus pasekėjų visame pasaulyje (2009 m.).[2] Izraelyje veikia Bahajų pasaulinis centras.
- „Bahajai“ nukreipia čia. Apie afrikos etninę grupę žiūrėkite hajai.
Bahajai – Bahá'u’lláh pasekėjai. Terminas kilęs nuo arabiško žodžio Bahá’ (بهاء), kurio reikšmė „šlovė“ arba „didybė“. Pagal bahajų mokymus, religijos istorija matoma kaip nesibaigiantis žmonijos švietėjiškas procesas per Dievo pasiuntinius, kurie dar vadinami Dievo Pranašais. Tikima, kad Bahá'u’lláh yra vėliausias, bet ne paskutinis iš šių individų. Jis teigia esąs ankstesnių religijų krikščionybės, islamo, hinduizmo, budizmo ir kitų išpranašautas pažadėtasis ir kad jo misija yra tvirto pasaulinės vienybės pagrindo padėjimas ir naujos taikos ir teisingumo eros pradėjimas, kuri, bahajai tiki, neišvengiamai artėja.[3]
Dažniausiai nurodomi trys pagrindiniai bahajų mokymo principai: Dievo vienybė, religijos vienybė ir žmonijos vienybė.[4] Daugelis kitų bahajų socialinių ir dvasinių mokymų remiasi būtent šiais trimis pagrindiniais principais, tačiau minint tik juos, būtų per didelis bahajų mokymų supaprastinimas.