Asalis

Asalis (arab. بحيرة عسل = Buḥayrah ʿAsal, pranc. Lac Assal) – ežeras centriniame Džibutyje. Tai sūriausias Žemės vandens telkinys, kuris plyti geografiškai vienoje neramiausių Žemės vietų.

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Asalis
Vieta	Džibutis
Plotas	54 km²
Kilmė	Tektoninė
Vidutinis gylis	7,4 m
Asalis
Koordinatės	11°39′0″ š. pl. 42°25′0″ r. ilg.

Geografija ir klimatas

Asalio ežeras yra žemiausia Afrikos žemyno vieta (155 m žemiau jūros lygio), o dėl 57 °C vasaros temperatūros – ir viena karščiausių. Abu šie veiksniai lemia dar vieną rekordinę ypatybę – tai sūriausias vandens telkinys Žemėje, 10 kartų sūresnis negu vandenynas ir net sūresnis už Negyvąją jūrą.

Asalio ežeras yra viena nesvetingiausių planetos vietų. Juodų, šlakingų lavos kalvų fone saulės išdegintoje vietovėje beveik nėra augmenijos, išskyrus atsitiktinai išstypusį erškėtį. Beveik nėra ir gyvūnų. Lygumos aplink ežerą padengtos druskomis, kartais sudarančiomis vaizdingus darinius.

Geologija

Asalio ežero ypatumus galima paaiškinti jo padėtimi – jis yra priešais Raudonosios jūros įeigą, Afarų įdubos kampe. Čia sueina trys didieji mūsų planetos pamatų lūžiai – Rytų Afrikos lūžis, Raudonosios jūros ir Adeno įlankos riftai, čia dažnai vyksta žemės drebėjimai.

Be to, Afarų įduboje nesiliauja vulkaniniai procesai, ir išsilydžiusios uolienos milijonus metų trykšta į paviršių. Tokie reiškiniai paprastai vyksta jūros dugne, pavyzdžiui, Atlanto vandenyne, kurio dugnas palei vidurio duburius nuolatos atsinaujina. Iš tikrųjų Afarų įduba irgi būtų apsemta, jeigu ne pakrantės Danakilių kalnagūbris, užtveriantis kelią Raudonajai jūrai. Užtat šis kraštas – retas sausumoje susidariusio Žemės plutos tipo pavyzdys, toks paprastai būna vandenynų dugne.

Vis dėlto, nepaisant kalnų barjero, didelė Asalio ežero vandens dalis patenka iš jūros. Jis per uolienas prasisunkia į gilų ežero duburį, čia jį papildo vanduo, tekantis nuo kalvų per trumpus žiemos lietus. Jūros vandens druskos ir nuo kalvų nuplauti mineralai kaupiasi ant tų, kurie ilgainiui nusėdo grunte.

Tačiau ši žemė ne visada buvo tokia sausa kaip dabar. Maždaug prieš 10 000 metų klimatas buvo gerokai drėgnesnis, o ežero paviršiaus lygis 80 m aukščiau už dabartinį; tai liudija potvynių lygį žyminčios gėlo vandens moliuskų kriauklės, likusios ant aplinkinių kalvų. Tačiau didžioji buvusio ežero dugno dalis dabar virtusi balta lyguma.