1923 m. Didysis Kanto žemės drebėjimas
From Wikipedia, the free encyclopedia
Drebėjimo epicentras
1923 m. Didysis Kanto žemės drebėjimas (jap. 関東大震災 = Kantō daishinsai) – 7,9[1] balų stiprumo žemės drebėjimas, sukrėtęs Kanto lygumą, esančią Japonijos pagrindinėje Honšiū saloje, 1923 m. rugsėjo 1 d. (šeštadienį) 11 val. 58 min. vietos laiku. Remiantis įvairiais vertinimais, žemės drebėjimas truko nuo keturių iki dešimties minučių.[2][3]
Drebėjimo hipocentras buvo giliai po Idzu Ošimos sala Sagamio įlankoje. Žemės drebėjimas įvyko dėl lūžio konvergentinėje riboje, kur, palei Sagamio sinklina, Filipinų jūros plokštė pasislenka po Ochotsko plokšte.[4]
Žemės drebėjimas nusiaubė Tokiją, Jokohamą ir gretimas Čibos, Kanagavos bei Šidzuokos prefektūras, taip pat pridarė didelio masto žalos visame Kanto regione. Kamakuroje (apie 60 km nuo epicentro) drebėjimas buvo toks stiprus, jog išjudino Didžiosios Budos statulą, sveriančią nepilnas 93 tonas (84 tūkst. kg), beveik 30,5 cm atstumu.[5]
Numatomas aukų skaičius sudarė apie 142 800, tarp jų 40 000 dingusių ir (ar) laikomų mirusiais. Šios gamtinės katastrofos padariniai buvo didžiausi prieškario Japonijoje. Pasak Japonijos statybų bendrovės „Kajima“ tyrimų galutinių duomenų, paskelbtų 2004 m. rugsėjį, 1923 m. žemės drebėjimas nusinešė 105 385 žmonių gyvybes.[6][7][8]
Žemės drebėjimas smogė per pietus, kai dauguma žmonių gaminosi maistą ant ugnies. Dėl šios priežasties dauguma aukų mirė nuo įsiplieskusių liepsnų. Keletas gaisrų peraugo į didelio masto gaisrus, praūžusius ištisuose miestuose. Daugelis žmonių žuvo jų kojoms įstrigus po besilydančia asfaltine danga. Daugiausia aukų pareikalavęs pavienis atvejis buvo, kuomet ugnies tornadas prarijo nebenaudojamą armijos rūbų siuvimo depą Tokijo centre, į kurį, besislėpdami nuo žemės drebėjimo, buvo sugužėję apie 38 000 žmonių. Visame mieste trūko vandentiekio tinklai, tad visiškai užgesinti gaisrą prireikė beveik pilnų dviejų dienų iki vėlyvo rugsėjo 3 d. ryto. Apskaičiuota, kad ugnis nusinešė 6400 žmonių gyvybes, 381 000 namų buvo sunaikinti.[9]
Maždaug tuo pat metu, kada įvyko žemės drebėjimas, stiprus taifūnas praūžė Tokijo įlankoje. Taifūno sukelti vėjai nukreipė liepsnas Noto pusiasalio pakrantėje link Išikavos prefektūros.
Kalnuotose ir kalvotose Kanagavos prefektūros vietovėse dauguma namų buvo palaidoti po žeme arba nunešti nuošliaužų ir žuvo apie 800 žmonių. Griūvanti pakalnė Nebukavos kaime, į vakarus nuo Odavaros, į jūrą nunešė visą kaimą, kartu su geležinkelio stotimi ir keleiviniu traukiniu, vežusiu daugiau kaip 100 keleivių.
Po keleto minučių Sagamio įlankoje iškilusios 10 m aukščio cunamio bangos smogė Boso pusiasaliui, Idzu saloms ir Idzu pusiasalio pakrantei. Cunamis pareikalavo daug aukų, tarp jų 100 žmonių, buvusių palei Jui-ga-hamos paplūdimį Kamakuroje, ir 50 žmonių, tuo metu buvusių ant kelio pylimu į Enošimą. Daugiau kaip 570 000 namų buvo sugriauta, dėl to 1,9 mln. žmonių liko be pastogės. Evakuojamieji buvo gabenami laivais iš Kanto net į Kobę Kansajaus regione. Viso žemės drebėjimas padarė 1 mlrd. JAV dol. (14 mlrd. JAV dol. šiandieniniu kursu) vertės žalos. Po pradinio žemės drebėjimo smūgio dar nuvilnijo 57 pakartotiniai smūgiai.
Regioną nusiaubus žemės drebėjimui, keletas asmenų vyriausybėje svarstė galimybę sostinę perkelti į kurią nors kitą vietą.[10] Buvo diskutuota ir net dėl naujos sostinės įkūrimo.
Iškart po drebėjimo kilo neramumai etniniu pagrindu, buvo žudomi Kanto regione gyvenantys korėjiečiai.[11][12] Vidaus reikalų ministerija paskelbė nepaprastąją padėtį ir liepė policijos dalinių vadams užtikrinti tvarką ir saugumą. Vis dėlto pasklido gandai, esą Japonijoje gyvenantys korėjiečiai naudojasi drebėjimu kaip priedanga nusikaltimams vykdyti – plėšti ir padeginėti; esą turi bombas.[13] Antikorėjietiškos nuotaikos japonų visuomenėje buvo itin išaugusios dėl Korėjos nepriklausomybės judėjimo.[14] Dėl šių priežasčių bei gandų apie korėjiečių sabotažą ir sukilimą po drebėjimo kilus sąmyšiui prasidėjo masinės Tokijuje ir Jokohamoje gyvenusių korėjiečių žudynės.[15] Tuometės Japonijos vyriausybės duomenimis per pogromus Tokijuje ir Jokohamoje pirmąją rugsėjo savaitę minios nužudytas 231 korėjietis.[16] Nepriklausomi šaltiniai skaičiuoja, kad mirčių skaičius siekė kelis tūkstančius.[17][18][19] Kai kurie laikraščiai pateikė gandus apie tai, esą korėjiečiai užnuodija šulinius kaip faktus.
1960 m. Japonijos vyriausybė rugsėjo 1-ąją paskelbė žemės drebėjimo metinėmis, kasmetine „Nelaimių prevencijos diena“.
Wikiwand in your browser!
Seamless Wikipedia browsing. On steroids.
Every time you click a link to Wikipedia, Wiktionary or Wikiquote in your browser's search results, it will show the modern Wikiwand interface.
Wikiwand extension is a five stars, simple, with minimum permission required to keep your browsing private, safe and transparent.
