Žeimelio šv. Petro ir Povilo bažnyčia

56.2733°š. pl. 23.9991°r. ilg. / 56.2733; 23.9991

Kitos reikšmės – Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia.

Žeimelio šv. Petro ir Povilo bažnyčia

Vyskupija	Šiaulių
Dekanatas	Pakruojo
Savivaldybė	Pakruojo rajonas
Gyvenvietė	Žeimelis
Adresas	Bauskės g. 3A
Statybinė medžiaga	akmens mūras
Pastatyta (įrengta)	1826 m.

Žeimelio šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia - katalikų bažnyčia, stovinti Žeimelio miestelyje, Pakruojo rajone, Beržtalio upės kairiajame krante. Turi klasicizmo bruožų.

Žeimelio ir Glėbavo Geručių dvaro savininkas latvis liuteronas Peteris Petrauskas, pagerbdamas savo žmoną katalikę, 1826 m. pastatė akmenų mūro bažnyčią. Fundatorius palaidotas Žeimelio „latvių kapinėse“ prie kapinių koplyčios.

1828 m. pastatyta plūkto molio klebonija. Apie 1830 įrengti vargonai.

Kunigas Jurgis Juškevičius 1863 m. valdžios apkaltintas sukilėlių rėmimu ir 11 mėn. kalintas Telšių kalėjime. Žeimelio savininkas Livenas 1877 m. prašė įsteigti parapiją. Jis įsipareigojo dovanoti mūrinį namą klebonijai, 30 dešimtinių žemės ir kasmet mokėti po 100 rublių būsimam klebonui. Valdžia sutiko, bet pareikalavo panaikinti Lauksodžio filiją ir Kriukų parapiją. Vyskupui nesutikus su tokiomis sąlygomis, Žeimelio parapija neįsteigta. Per Pirmąjį pasaulinį karą išvežti du varpai. Bažnyčią 1928 m. konsekravo arkivyskupas Juozapas Skvireckas.

Vienas pirmųjų į Žeimelio bažnyčios istoriją įrašytas 1849–1851 m. kunigavęs Gasparas Gaublevičius. 1931–1938 m. Žeimelyje kunigavo Stanislovas Kurliandskis, 1938–1958 m. bažnyčios administratoriumi buvo Tadas Radžius. Abu žinomi kaip prisidėję prie žydų gelbėjimo per Antrąjį pasaulinį karą, buvo palaidoti bažnyčios šventoriuje.^[1]

Apie 1964-1965 m. parapijoje dirbo kunigas ir poetas Ričardas Mikutavičius.^[2]

Bažnyčia stovi prie kelio į Bauskę, t. y. ne prie aikštės, kaip įprasta kituose miesteliuose. Bažnyčia turi klasicizmo bruožų, stačiakampio plano, su pusapskrite apside, su retu tokioms bažnyčioms bokštu priekyje. Statinys akmens mūro, iš išorės baltai tinkuotas tik jos bokštas. Bokšte įrengtas vieno ciferblato Makso Hano firmos laikrodis (neveikiantis). Stogas iš pradžių buvo dengtas raudonomis čerpėmis, vėliau pakeistomis į skardinę dangą. Vidus 3 navų. Lubas laiko 8 pilioriai. Likęs vienas, 1828 m. lietas varpas, meniškos durys su originaliu užraktu. Šventoriaus tvora akmenų mūro. Šventoriuje stovi puošnus drožinėtas kryžius, 4 m aukščio, pastatytas apie 1987 m.^[3]

Yra trys mūriniai klasicistinio stiliaus altoriai su įkomponuotais paveikslais ir skulptūromis. Didžiojo altoriaus pirmajame tarpsnyje, rėmuose su raudonu aksomu patalpintas drožtas Nukryžiuotasis, antrajame tarpsnyje – nutapytas apaštalas šv. Petras.

Bažnyčios vargonai yra nenustatytos autorystės. Tačiau jie gali būti siejami su latvių vargonų meistru Christienu, nes turi šiam meistrui būdingus, itin retai pasitaikančio prospekto bruožus. Panašūs išlikę tik Balduonės ir Rygos Jėzaus liuteronų bažnyčiose. Vargonų trijų šiek tiek gaubtų bokštų kompozicija artima barokinei. Manoma, kad pradžioje vargonai stovėjo arčiau balkono krašto, bet XX a. pirmoje pusėje buvo pastumti giliau į nišą (galbūt siekiant greta vargonų sutalpinti ir chorą). Griežykla yra vargonų prospekto centre. Šiuo metu griežykloje yra tik 9 registrų įjungimo rankenos, pedalinė klaviatūra demontuota ir saugoma vargonų viduje. Greta 21 registro vargonai turėjo akustinį būgną (neišliko), žvaigždinius varpelius (neišliko) ir signalinį varpelį dumpliuotojui (išliko). Yra autentiškos pleištinės dumplės. Dauguma vamzdžių, oro skirstymo dėžė, mechanika yra originalūs.^[4]