Šachmatų etiudas
From Wikipedia, the free encyclopedia
Šachmatų etiudas – dirbtinė, sudaryta pozicija, kurioje vienai iš pusių (paprastai baltiesiems), nenurodant ėjimų skaičiaus, siūloma įvykdyti užduotį.
Jos įvykdymui reikia surasti autoriaus sumanytą vienintelį kelią. Sprendinio suradimo sunkumą sudaro tai, kad pagrindinė etiudo tema yra maskuojama įžanginiais ėjimais ir juodųjų aktyviu priešinimusi.
Praktinėje partijoje paprastai nugali ta pusė, kuri turi materialinę persvarą, tuo tarpu, etiuduose dažnai laimi, ar pasiekia lygiąsias, silpnesnioji pusė, sugebanti geriau koordinuoti savo jėgas.[1]
Šiuolaikiniame etiude nepakanka, vienintelio sprendinio – jis dar turi būti netikėtas ir paradoksalus. Tai pozicija, kurioje nustoja veikę įprasti figūrų pajėgumų santykiai, kai materialinė persvara nevaidina lemiamo vaidmens. Laimi ar pasiekia lygiąsias gebantis koordinuoti savo jėgas, atskleisti slypinčias netikėtas pozicijos galimybes.[2]
Jei etiudas turi baigtis matu, ar patu, ir jis randamas – etiudas yra išspręstas. Kitais atvejais priimta laikyti, kad autoriaus sumanymas, o kartu ir sprendinys atrastas, kai ant šachmatų lentos susidaro laimėtina ar lygi, žinoma teorinė pozicija (priklausomai nuo užduoties), arba kai baltieji įgyja pakankamą materialinį ar pozicinį pranašumą neabejotinai pergalei, ar lygiosioms, pasiekti.
Etiuduose laikomasi pagrindinių šachmatų kompozicijos principų. Vystantis kompozicijai šie principai keitėsi: plėtėsi etiudo temų sąrašas, keitėsi reikalavimai formai.