Pasaka

Pasaka īr pasakuojamuosės tautuosakas žonros. Pasakas fabulā īr būdėnga specėfėnė poetika (vēksma ēguos kompuonavėmo metuodā, pasakuojėma intonacėjė, ritmos, stėlėstėnės prėimuonės) ė skema (draudėmā, pabaisas, neiveikamas oždoutīs, gīvē kāp pagelba, dīvaini daiktā).

Scena ėš žėnuomas pasakas Rauduonkeporātė.

Svieta pasakuosė īr analuogėšku elementu, anū derėniū, retsīkēs – dėdliousė arealousė ėšplėtosiu sotampontiu siožetu.

Nie stodėjės, kas būtom tīrė atskėrā žemaitiu pasakas, buo anuos tėramas sīkiom so lietovėškuom pasakuom. Lietovėškas (tēpuogė žemaitėškas) pasakas gal būtė tēp skėramas:

• aple gīvius,
• dīvu pasakas,
• pasakas-legendas,
• parabuolės,
• nuovelėnės pasakas,
• pasakas aple dorna velni,
• boitėnės,
• melū, aba špuosu,
• formulėnės pasakas,
• komulētīvėnės,
• pasakas ba pabėnguos.

Pavīzdē

• Rauduonkeporātė